ZAPYŠKIO SENIŪNIJA
Zapyškis, Muziejaus g. 1

Kairiajame Nemuno krante, Zapyškyje, stovi sena, Vytauto Didžiojo laikus menanti gotikinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Tai brangus ir vertingas XVI amžiaus lietuviškos gotikos paminklas, iškentęs amžių negandas, karus ir potvynius. Amžių legendos byloja, esą toje vietoje, kur šiandien driekiasi plačios Zapyškio lankos, tolimoje praeityje buvo senovės lietuvių šventykla su akmens aukuru. Įvedus katalikybę, romuva buvo išgriauta ir toje vietoje pastatyta bažnyčia. Anot šio romantiško pasakojimo, Zapyškio bažnyčia, pastatyta XIV amžiaus pabaigoje, yra viena seniausių bažnyčių mūsų krašte. Ją galima vadinti Lietuvos bažnyčių motina.
Padavimai lieka padavimais, o istorijos šaltiniuose galime *atrasti, jog ši šventovė pastatyta Naugarduko vaivados Povilo Sapiegos 1578 m. Tačiau, yra teiginių, kad galėjo būti pastatyta ar pradėta statyti 1530 metais, kai ši vietovė priklausė Elzbietai Sapiegienei–Astikienei. 1668 m. bažnyčia pašventinta Šv. Jono Krikštytojo vardu.
Bažnyčia daugelį kartų atnaujinta. Istoriniuose šaltiniuose minimi remontai vykdyti 1666 m., taip pat 1698 m., 1744 m., 1763 m.
1812 m. Napoleono kariuomenei žygiuojant į Rusiją, kareiviai bažnyčioje įsirengė arklidę ir pastatui pridarė daug žalos. 1829 m., 1864 m. ir 1869 m. bažnyčia vėl tvarkyta. Remontuojant pristatyta zakristija, paaukštintos sienos ir lubos, pakeista stogo konstrukcija, viduje įrengti vargonai, uždažyta sienų tapyba. XVIII amžiaus pabaigoje – XIX amžiaus pradžioje prie pagrindinio fasado buvo pastatyta varpinė (nugriauta 1912 metais).
XIX – XX amžių sandūroje šventovės pastatas sunyko, nuo 1901 m. čia nebuvo laikomos pamaldos. 1923 m. dailininko A. Preso iniciatyva šventovė restauruota, tačiau vėliau paversta sandėliu.
Bažnyčią nuolat niokojo Nemuno potvyniai, ypač 1946 m., kai per didįjį potvynį kylantis upės vanduo sugriovė presbiteriją ir išvertė apie bažnyčią augusius senus gluosnius. Potvyniai šėlo iki 1960 m., kol buvo pastatyta Kauno hidroelektrinės užtvanka.
Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą bažnyčioje stovėjo trijų barokinių altorių ansamblis (XVII a. pab. – XVIII a. I p.), medinė renesansinė sakykla (1581 m.), didžiajame altoriuje kabėjo net du stebuklingais laikyti paveikslai: „Ecce Homo“ ir „Švč. Mergelė Marija“. Pastarasis, pasak legendos, čia atsirado stebuklingu būdu: jį atplukdęs elnias ant savo ragų. Bažnyčioje prie vargonų išties kabėjo medinė drožinėta briedžio ar elnio galva su tikrais ragais (XVII a. I p.). Šiuo metu mistiškieji ragai yra Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje, kitos interjero detalės neišlikusios. Bažnyčioje buvo puikios konstrukcijos, 105 cinko dūdų vargonai, vadinti Lietuvos vargonų karaliais, galėję būti sumontuoti dar XVI a. Juos puošė karaliaus Dovydo bei grojančių angelų skulptūros, judėjusios instrumentui grojant. Vargonus Pirmojo pasaulinio karo metais išardė vokiečių kareiviai.
1953–1956 m., pagal architekto A.Umbraso projektą bažnyčia vėl restauruota, o 1969 m. ir 1979 m. remontuota. Buvo parengti vandeniui nepralaidžios šventoriaus tvoros bei apsauginio pylimo projektai.
Iki 1992 m. bažnyčios pastatas priklausė Kauno istorijos muziejui (dabar –Vytauto Didžiojo karo muziejus), jame vyko kultūriniai renginiai, parodos.
1992 m. bažnyčia įtraukta į Lietuvos kultūros vertybių registrą, 1993 m. – grąžinta religinei bendruomenei. Pradėti remonto darbai, išleistas bažnyčiai skirtas pašto ženklas (dail. Eugenijus Gūzas). Nuo 1996 m. senojoje gotikinėje bažnyčioje vyko Pažaislio muzikos festivalio, kamerinės muzikos koncertai, įvairūs renginiai. 2002 m. paskelbta kultūros paminklu ir perduota Vilkaviškio vyskupijos kurijai.
2008 m. Kultūros paveldo departamento lėšomis bažnyčioje atlikti fasadų (kontraforsų) mūro ir cokolio restauravimo darbai: įrengta nauja danga, baigtas tvarkyti stogas, permūrytas karnizas, pakeistos grindys. Muzikos atlikėjai džiaugėsi puikia bažnyčios erdvių akustika. Bažnyčioje iki 2015 m. kartais vykdavo edukaciniai užsiėmimai, kino vakarai, Pažaislio muzikos festivalio koncertai.
2017 – 2018 m. vykdant Zapyškio senojo miesto vietos ir Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios teritorijų tvarkymo ir pritaikymo visuomenės pažinimui projektą buvo vykdomi archeologiniai tyrimai. Iš viso atlikta 80 perkasų. Kasinėjant bažnyčios šventoriaus teritorijoje, kaip ir bažnyčios viduje, rasta pavienių žmonių kaulų. Žmonės čia buvo laidojami XVI- XVIII a., galbūt ir XIX a. su negausiomis įkapėmis, randama smeigtukų, pavienių audinio liekanų, sagtelių fragmentų, monetų. Tyrimų metu fiksuoti 52 kapai ir kaulų sankaupos. Tyrimus atliko ir išvadas pateikė archeologas J. Račas.
Kauno rajono savivaldybės iniciatyva ir lėšomis, pasinaudojant Europos Sąjungos finansavimu, 2019 m. restauruota Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia ir, pagal senus XX a. pr. žemėlapius, atkurta senojo Zapyškio miestelio aikštė. Projekto autoriai – architektai G. Prikockis ir M. Zajankauskas.
Unikalus objektas atgijo, nušvito naujomis spalvomis ir ateityje bus intensyviai naudojamas kultūriniams renginiams: įvairiems festivaliams, koncertams, parodoms, Šv. Jono atlaidams.

Lit.: Lietuvos bažnyčios : iliustruotas žinynas / [sudarytoja Laima Šinkūnaitė]. - Kaunas : VšĮ "Terra Publica", 2009.
Pakaunės dešimtmečiai / [idėjos autorius ir sudarytojas Petras Garnys]. - Kaunas : Arx reklama : Kauno rajono savivaldybė, 2015.

Nuotr.: https://welovelithuania.com/galutiniai-sprendimai-del-zapyskio-baznycios-prieigose-vykdomo-projekto-bus-priimami-pavasari/

VILKIJOS SENIŪNIJA
Vilkija, Bažnyčios g. 19

Pirmoji, medinė šv. Jurgio bažnyčia Vilkijoje pastatyta 1525 m., kuri per 1892 m. gaisrą sudegė. Po gaisro miestelis buvo atstatytas ant senų pamatų, o bažnyčia pastatyta ant kalno.
Vilkijos bažnyčia priklauso grupei XIX a. pab. – XX a. pr. pastatytų šventovių, kurios išaugo miestelių pakraščiuose, naujai įsisavintose teritorijose ir tapo tolesnio šių teritorijų planavimo ir apstatymo branduoliais. Naujoji bažnyčia statyta tuometinio miestelio pakraštyje, šalia miestelio ir Vilkijos kaimo ribos. Apie 1908–1910 m. buvusioje kaimo žemėje šalia bažnyčios pradėjo kurtis naujas miestelio centras su turgaus aikšte. Bažnyčia iki šiol yra pagrindinis miesto akcentas ir ryški dominantė ilgoje Nemuno slėnio atkarpoje (bokštų aukštis 35 m). Projekto autorius nėra žinomas.
Pirmasis bažnyčios statytojas kun. Butkus (vardas nežinomas) teigė: „Bažnyčios negalima statyti kišenėje. Sinagogoms reikia upės vandens. Mums – kalnų, debesų. Bažnyčia – ne sandėlis. Ji turi rodyti kelią dangun.“
Bažnyčią 1908 m. statyti baigė Vilkijos parapijos klebonas Stanislovas Bačkis. 1906 m. atėjęs klebonauti rado tuščią bažnyčios kasą. Supratęs, jog bažnyčios statybai nėra lėšų, ėmė ūkininkauti. Gretimuose Jaučakių ir Vilkijos kaimuose įkūrė plytines. Valstiečiai patys kasė molį, rankiojo iš jo kalkakmenis, masę mynė kojomis ir arkliais, degė plytas, jas ant pečių nešiojo pastoliais. Žmonės dirbo veltui. Atsirado ir rėmėjų: prie bažnyčios statybos rinkliavomis nemažai prisidėjo J. Tumas-Vaižgantas, Maironis, Antanas Smetona ir kiti. Iš brolio gavęs nemažą palikimą, Bačkis ir pats finansavo bažnyčios statybas, savo lėšomis pastatė mūrinę kleboniją.
Klebono St. Bačkio dėka bažnyčia buvo pastatyta ir išsaugota Pirmojo pasaulinio karo metu. 1993 m. į Lietuvos kultūros vertybių registrą įrašyti bažnyčioje esantis unikalus klauptas
( daugiau : https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search ) ir paveikslai „Nukryžiuotasis“ bei „Šventoji šeima“.

Daugiau : http://vilkijietis.lt/index.php?option=com_content&;task=view&id=616&Itemid=182
https://lt.wikipedia.org/wiki/Vilkijos_%C5%A0v._Jurgio_ba%C5%BEny%C4%8Dia

Nuotr.: http://www.vilkijosparapija.lt/istorija

Kauno arkivyskupijos bažnyčios : [iliustruotas žinynas]. - [Kaunas] : Terra publica, [2010].

VANDŽIOGALOS SENIŪNIJA
Vandžiogala, Parko g. 4

Vandžiogaloje parapija įsteigta XVII a., bažnyčia pastatyta1 646 m. Bažnyčios fundatorius – Kauno pavieto maršalka Jonas Karolis Rostovskis.
1817 m. bažnyčią sunaikino gaisras, todėl Urkos upelio kairiajame krante pastatyta laikina medinė liaudies architektūros formos bažnyčia (išliko iki šių laikų), vėliau pristatytas bokštas ir varpinė. Varpinėje saugoma kultūros vertybė – 1721 m. išlietas varpas. Į Lietuvos kultūros vertybių registrą įrašytas 1993 m.
Viename iš trijų bažnyčioje esančių altorių yra įkomponuotas kryžius su stebuklais garsėjančia Nukryžiuotojo skulptūra, aplink kurią sukabinti sidabri¬niai votai – padėkos ženklai. Buvo tikima, kad pasimeldus prie šio kryžiaus įvyksta stebuklai. Vietiniai ir apylinkės senbuviai pasakoja apie minias žmonių, plūstančius pasimelsti prie Šv. Kryžiaus, išsirikiavusias keliagubas eiles nuo altoriaus iki šventoriaus. Kai prieš Antrąjį pasaulinį karą vandžiogališkiai vyko arklių vežimais į Šiluvos atlaidus ir sustojo kažkur prie Raseinių pernakvoti ūkininkų sodybose. Tie stebėjosi, kam jie važiuoją į Šiluvą, turėdami stebuklais garsią savo šventovę. Iš praeities laikų yra išlikęs pasakojimas, kad gyvendamas Kaune Adomas Mickevičius vieną vasarą iš Kauno pėsčias atėjo pasimelsti prie Nukryžiuotojo Vandžiogalos bažnyčioje.
Šalia bažnyčios yra senosios šventoriaus kapinaitės, kuriose laidota iki 1950 m. Čia palaidoti 1831 ir 1863 metų sukilimų dalyvis A. Chmielevskis ( daugiau apie jį: http://vandziogala.lt/istorija/aleksandras-chmielevskis ), 1863 m. sukilėliai Dackevičiai, broliai Vilkevičiai ir No¬belio premijos laureato rašytojo Česlovo Milošo protėviai (Č. Milošo protėviai iš tėvo pusės buvo kilę iš Vandžiogalos ir Labūnavos apylinkių), tarp kurių yra ir jo senelis Eugenijus Edvardas Artūras Milošas (1836–1895 m 1863 m. sukilimo dalyvis, sukilimo vado Zigmanto Sierakausko adjutantas (daugiau apie juos: http://www.vdu.lt/wp-content/uploads/2012/05/32760.pdf). Jis buvo ir vieno iš Česlovo Milošo romano „Įsos slėnis“ personažų prototipas. Tarybiniais laikais bažnyčia buvo apleista. 2011 m. ji grąžinta katalikų bendruomenei.

Daugiau: http://www.vandziogala.eu/lt/

Video: https://www.youtube.com/watch?v=XACeRYWq8TA

Lit.: Pakaunės dešimtmečiai / [idėjos autorius ir sudarytojas Petras Garnys]. - Kaunas : Arx reklama : Kauno rajono savivaldybė, 2015 ([Vilnius] : Standartų sp.). - 790, [2] p

Kauno arkivyskupijos bažnyčios : [iliustruotas žinynas]. - [Kaunas] : Terra publica, [2010] (Kaunas : Arx Baltica). - 227, [1] p. : iliustr.

Nuotr.: https://www.krsvbiblioteka.lt/virtualusturas/

RINGAUDŲ SENIŪNIJA
Tabariškių kaimas, Gėlių g. 110

Iki 1926m. Tabariškių, Karkiškių, Čelebiškių, Miriniškių, Poderiškių ir kiti kaimai priklausė Garliavos ir Zapyškio bažnyčių parapijoms. Po I pasaulinio karo atkutę vietiniai ūkininkai panoro patys įkurti savo parapiją, pastatyti bažnyčią. Jiems vadovavo Juozas Mitkus iš Poderiškių kaimo, jam padėjo Jonas Jonas iš Mitkūnų ir J. Vanys iš Ringaudų. Jie kreipėsi į Seinų vyskupijos kunigą. Surinko 2000 gyventojų parašų. Vysk. A. Karonas 1926m. balandžio 21d. patvirtino naują parapiją. Po to J. Mitkus su padėjėjais iš žemės ūkio ministerijos išrūpino 8 ha žemės sklypą su buvusio Tabariškių dvaro pastatais. 1928m. pavasarį jie organizavo bažnyčios statybas čia pat, ant kalnelio, šalia dvaro centro. Statyba truko 3 mėnesius. Darbams vadovavo J. Bartninkas iš Armoniškių, o dirbo patys ūkininkai, rengė daug talkų. Bažnytėlė buvo nedidelė, medinė. Vėliau ją išplėtė. Baigta 1928m. vasarą.
Įdomu, kad patys gyventojai ėmė ieškoti ir kunigo, rašė skelbimus į laikraščius. 1928m. spalio 24d. Tabariškių klebonu paskirtas Vincentas Kizlaitis. Jis buvo turtingo ūkininko nuo Kybartų sūnus. 1928m. gruodžio 23d. bažnyčia pašventinta Kristaus Karaliaus vardu ir atlaikytos pirmosios kalėdinės pamaldos. Pati patalpa dar nebuvo kaip reikia įrengta, todėl naujasis klebonas dar 10 metų padedamas gyventojų turėjo atlikti daug darbų: įsigijo varpus, bažnytinius reikmenis, fisharmoniją, įrengė naują klebonijos špitolę, iškasė šulinį, aptvėrė šventorių, įveisė sodą. Pradėtos ir parapijos kapinės – 1929 sausio 4d. čia palaidoti pirmieji parapijonys. 1935m. pastatytas aukštas (15m.) kryžius. Savo dešimtmetį bažnyčia šventė visiškai įrengta, turėdama gerą vardą, mylima savo parapijiečių. 1936m. netoli bažnyčios pastatyta Tabariškių pradžios mokykla, kurioje V. Kizlaitis dėstė tikybą. Jis buvo širdies, veiklos žmogus, turėjo savo pomėgių, labai mylėjo vaikus, artimai bendravo su parapijiečiais (ypač Reneckiu, Mitkumi, Dovydaičiu, Kapčiumi ir kt.), kaimynais, dvasininkais - Karveliu, Majausku, palaikė šiltus ryšius su T. Ivanausku, rašytoju A.Griciumi ir kt. Jis sutuokė savo brolį Leoną su S. Nėries seserimi Onute Bačinskaite. Sako, jos abi lankiusios Tabariškėse pas kleboną. Nuo 1936m. Tabariškių parapija priklausė Ž. Panemunės dekanatui ir jungė apie 1850 parapijiečių.
Tik istorinė sumaištis sudrumstė ramų gyvenimą. Frontui traukiantis prie bažnyčios altoriaus buvo vokiečių kareivių besimeldžiantis vikaras Č. Stulpinskis. 1947m. rugsėjo mėnesį klebonas V. Kizlaitis buvo areštuotas už ryšius su partizanais, nuteistas 10 metų. Kalėjo Kazachstane. Grįžęs po reabilitacijos 1945m. Tabariškėse nebegyveno. Dirbo Pilviškių parapijoj, Alksnėnuose, ten ir palaidotas. Tabariškiečiai jį prisimena, aplanko jo kapą, užperka mišias, pamini geru žodžiu. Keli pasakojo savo atsiminimus, davė nuotraukų.
Porą metų Tabariškėse klebonavo kun. V. Degutis, bet už “antivalstybinį” pamokslą valdžios buvo išvarytas, bažnyčia uždaryta. Bet bažnyčios komitetas su pirmininku B. Martišiumi nenuleido rankų: rašė į Vilnių Religinių kultų tarybai, Kauno raj. Komunistų partijos ir vykdomajam komitetams ir tik 1951m. teikėsi leisti J. Aleksą, Zapyškio bažnyčios altaristą, paskirti Tabariškių klebonu. Iš bažnyčios buvo paimta klebonija, joje įsikūrė kelios mokyklos klasės. Klebonas glaudėsi senoje špitolėje. Nebuvo sąlygų nei bažnyčiai remontuoti, nei užsiimti platesne veikla. J. Aleksas mirė 1974m. Jis - vienintelis kunigas, palaidotas Tabariškių kapinėse.
Buvęs Paičių klebonas, A. Dumblauskas naujoje parapijoje labai daug nuveikė: išrūpino leidimus suremontuoti bažnyčią, pastatyti naują kleboniją, gražiai sutvarkė bažnyčios aplinką. Atsiimta bažnyčios žeme naudojosi LŽUA mokomasis ūkis, mokykla, o bažnyčiai beliko mažas lopinėlis sodo, tvenkinio pakrantė.
Atgimimo laikais ir Tabariškių parapija tarsi iš naujo sužydėjo, atsinaujino, pagražėjo, išplėtė savo įtakos sferą, kunigai intelektualai P. Račiūnas, R. Repšys ėmė dėstyti tikybą mokyklose, LŽŪ universitete. Ten įsteigė koplyčią. 1998m. iškilmingai buvo atšvęstas bažnyčios 70 – metis. Išplėsti ryšiai su visuomene. Dabartinis klebonas J. Kazlauskas tęsia savo pirmtakų didelius prasmingus sielovados darbus. Tiesa, 1999m. jis surado didelę dalį bažnyčios archyvo, apimančio 1926 – 1944m, pagal kurį galima buvo dokumentiškai atkurti pirmąjį parapijos dešimtmetį (1927 – 1937). 

Lit. : Tabariškių parapija vakar ir šiandien / parengė A. Dagilis. - Kaunas, 2003. - 139 p. : iliustr.. - Bibliogr. : p.139

Nuotr.: https://www.krsvbiblioteka.lt/virtualusturas/

SAMYLŲ SENIŪNIJA
Šlienava, Žalioji g. 23

Bažnyčia stovi Šlienavos gyvenvietėje, 1,5 km į pietryčius nuo Kauno marių. Šventovė turi seną istoriją. Dabartinės bažnyčios vietoje Šlienavos kaimo gyventojai, tikėdamiesi Dievo apsaugos nuo maro, kaimo kapinėse apie 1713 m. pastatytė koplyčią. Ji buvo paprasta, medinė, skobtinių lentų, sukaltų medinėmis vinimis. Koplyčia priklausė Panemunės parapijai. 1942 - 1944 m. prie koplyčios pradėta statyti būsimos bažnyčios navų dalis. Statybai panaudoti aplinkinių kaimų gyventojų suaukoti rastai. 1961 m. iš Kampiškių kaimo buvo atvežta varpinė ir 1970 m. pastatyta. 

Bažnyčioje stovi trys altoriai. Du šoninių navų altorius 1945 m. sukūrė tautodailininkas Kazimieras Škėma. Manoma, jog didysis provoslaviškas altorius atkeltas iš Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios.
Tarybiniais laikais bažnyčia buvo apleista. Jos atgimimas prasidėjo 1997 m., čia atvykus klebonauti kun. Vytautui Vaičiūnui. Jo dėka 2000 m. pastatyti parapijos namai, talpinantys buities muziejų, garažą, dvi sales parapijos reikmėms, 2001 m. pastatyta koplytėlė, praplėsta ir atnaujinta klebonija. Šventorius aptvertas tvora su trimis vartais ir arkomis. Šventoriuje yra Kryžiaus kelių koplytėlės, skirtos parapijos įkūrimo 50-mečiui paminėti.
Bažnyčioje esantis paveikslas „Šv. Izidorius“, skulptūros „Nukryžiuotasis I“, „Nukryžiuotasis II“, „Šventasis su lazda“ bei ornamentuoti kryžiai įrašyti į Lietuvos kultūros vertybių registrą.

Lit.: Vilkaviškio vyskupijos bažnyčios : [iliustruotas žinynas]. - [Kaunas] : Terra publica, [2011] (Kaunas : Spaudos praktika). - 227, [1] p. : iliustr., žml. ; 24 x 25 cm. - Aut. nurodyti antr. lapo kt. pusėje. - Bibliogr.: p. 224-225. – P. 25
http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2009/07/17/kbend_02.html

Nuotr.: https://www.krsvbiblioteka.lt/virtualusturas/

ROKAI (KAUNAS)
J.Borutos g. 23

Rokų gyventojų ir darželio „Rokutis“ direktorės Ramutės Stanislovaitės, direktorės pavaduotojos Julijos Bakūnaitės, projektų kūrėjos ir vykdytojos Janinos Danielienės dėka tuščiose AB „Rokų keramika“ kabinetuose 1998 m. įkurtas Kauno apskrities šeimos dvasinio ugdymo centras „Šeimyna“.
Nuo 1999 m. gegužės 1 d. rokiečiai „Šeimynoje“ įrengė mažą altorėlį ir čia rinkosi melstis, giedoti. 1999 m. vyskupas J. Žemaitis MIC palaimino koplyčios steigimą Rokuose. Koplyčios liturginius baldus ir kryžių sukūrė skulptorius H. Ratautas. Koplyčios meniniu apipavidalinimu rūpinosi kun. J. Raudonikio sesuo Z. Mateiča. Vargonininkė B. Gudaitytė padedama vaikų darželio muzikos vadovės G. Bužinskienės subūrė bažnytinį chorą. Kunigas V. Gražulevičius ir tikybos mokytoja I Marcinkevičiūtė ruošė ministrantus.
1999 m. spalio 31 d. koplyčia buvo pašventinta. Koplyčiai suteiktas Šventosios Šeimos titulas.
2004 m. kan. D. Brogio, J. Bakūnaitės, P. Radzevičiaus ir kitų aktyvių parapijiečių iniciatyva vyskupui buvo įteiktas prašymas dėl parapijos steigimo. Rokų Šv. Antano Paduviečio parapija įkurta 2005 m. rugsėjo 13 d. vyskupo Rimanto Norvilos dekretu.

Lit. ir nuotr. http://vilkaviskis.lcn.lt/dekanatai/aleksoto/rokai/

RAUDONDVARIO SENIŪNIJA
Raudondvaris, M.Valančiaus g. 9

Nėra tikslių žinių, kada Raudondvaryje buvo pastatyti pirmieji maldos namai ar koplyčia. Žinoma, kad XIX a. pradžioje čia buvusi medinė koplyčia, kuri filijos teisėmis priklausiusi Vilkijos parapijai. Grafas, Kauno gubernijos maršalka Benediktas Tiškevičius, būdamas Raudondvario savininku ( XIX a.), nusprendė čia pastatydinti bažnyčią, kartu po ja įrengiant ir savo bei artimųjų amžinojo poilsio vietą – mauzoliejų. Bažnyčios projektą parengė T.Tišecis, statybos projektavimo ir techninės priežiūros darbus vykdė italas architektas L. C. Anikini. Šventovės puošybai negailėta lėšų, buvo pakviesti garsūs meistrai - italai F. Andrioli, F. G. Berti, vilnietis tapytojas A. Sledzinskis ir kt. Prancūzijoje buvo nupirkti liturginiai reikmenys, išlikę iki mūsų dienų. Prie bažnyčios rytinės sienos pastatyta ir stačiakampio plano koplyčia – mauzoliejus, kurio vidaus apdailą ir brangaus marmuro antkapinius paminklus gamino garsūs italų meistrai l. Pampalioni, H. M. A. Šapiu ir kiti. Grafas prie bažnyčios taip pat pastatė kleboniją, špitolę ir kitus trobesius. Vyskupas M. Valančius 1857 m. birželio 2 d. konsekravo Raudondvario bažnyčią, į didįjį altorių įdėjo kankinių Klemenso, Vitalio ir Vincento relikvijas, įsteigė ir Raudondvario parapiją. Bažnyčiai suteikė “Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Įžengimo į Dangų” titulą.
Po koplyčia už didžiojo altoriaus įrengtoje kriptoje, buvo perlaidoti grafienės Vandos Tiškevičienės ir jų mirusio sūnelio Mykolo palaikai. Čia buvo palaidotas ir pats bažnyčios statytojas Benediktas 9 Tiškevičius (miręs Paryžiuje) bei kiti Tiškevičių šeimos nariai.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Kauno tvirtovės komendanto įsakymu 1914 m. susprogdino bažnyčios bokštai, o 1915 m. rugsėjo mėnesį susprogdinta ir pati bažnyčia.. Dabartinėje Raudondvario bažnyčioje iš senosios bažnyčios yra išlikusios šios vertybės: antkapinės skulptūros „Miegantis vaikas", „Gulinti ", italų dailininko G. Berti 1853 m. tapyti paveikslai „Švč. M. Marija Karalienė" ir „Šv. Juozapo mirtis", dailininko A. Sledzinskio darbų, liturginių reikmenų.
Statulų pora "Adoruojantis angeliukas", "Gedintis angeliukas", statulos „Angelas“ , „Miegantis vaikas“, horeljefas "Viltis“, V. Vankavičiūtės-Tiškevičienės antkapinė skulptūra 1998 m. įrašytos į Lietuvos kultūros vertybių registrą.
Pirmojo pasaulinio karo metais laikini maldo namai įrengti dvaro ratinėje.
Susikūrus Lietuvos respublikai, dvaro žemė buvo išdalinta savanoriams bei mažažemiams, rūmai atiteko Moterų globos komitetui, kuris įsteigė ten vaikų prieglaudą.
Klebono kun. St. Irtmano ir parapijiečių iniciatyva pagal architekto V. Michnevičiaus projektą ant senųjų pamatų, išskirus grafų Tiškevičių koplyčią – mauzoliejų, bažnyčia 1930 – 1938 m. atstatyta. Kauno arkivyskupas Juozapas Skvireckas ją iškilmingai 1938 m. spalio 3 d. konsekravo šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės vardu.
Bažnyčia gerokai nukentėjo ir antrojo pasaulinio karo metais. Numuštos bokštų viršutinės dalys ir stipriai apgadintas visas pastatas. Po karo bažnyčia buvo sutvarkyta. 1956 m. nugriauta prie bažnyčios buvusi špitolė – kompozitoriaus J. Naujalio gimtinė. (daugiau apie ji: https://lt.wikipedia.org/wiki/Juozas_Naujalis).

Lit.: http://www.raudondvarioparapija.lt/?pg=201&;lang=1&menu_id=111
http://telsiuvyskupija.lt/site/files/image/krikstas600/r-gudlinkis_zemaiciu-kriksto-kelio- vadovas.pdf
Lietuvos bažnyčios : iliustruotas žinynas / [sudarytoja Laima Šinkūnaitė]. - Kaunas : VšĮ "Terra Publica", 2009 (Kaunas : UAB "Arx Baltica"). - 304 p. : iliustr.

Nuotr.:https://www.krsvbiblioteka.lt/virtualusturas/

https://www.mytrips.lt/Idomybes/Raudondvario-baznycia/1030/

ALŠĖNŲ SENIŪNIJA
Pažėrai, A.Gustaičio g.

Pažėrų kaime stovi dvi Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios – senoji ir naujoji. Šių bažnyčių istorija apima ilgesnį nei 200 metų laikotarpį ir glaudžiai susijusi su paties Pažėrų kaimo istorija. Bažnyčios nutolusios viena nuo kitos apie 330 metrų. Senojoje bažnyčioje (ji dar vadinama „žiemine“) tikintieji renkasi šaltuoju metų laiku. Apie 1795 m. Pažėruose pastatyta pirmoji, o po kelių metų kapinėse pastatyta antroji didesnė koplyčia, kuri savo forma priminė tradicinį gyvenamajį namą. Pirmasis parapijos klebonas Jurgis Baltrušaitis (mirė 1920 m., palaidotas šventoriuje) 1910 m. koplyčią dvigubai padidino, pristatė zakristiją, įkūrė parapiją. Bažnyčia buvo remontuota ir tobulinta ne kartą, todėl ilgainiui susiformavo statinys su keturiais skirtingo aukščio tūriais. Šventoriuje – senosios kapinės, kuriose yra du antkapiniai paminklai – amžiaus pradžios dailės paminklai. Šalia bažnyčios – špitolė, kurioje pokario laikais gyveno ir parapijiečių sielovada rūpinosi kunigai: L.Lešinskas, P.Valatka, P. Tavoraitis, L.Matiukas ir V.Tėvelis. Špitolės viename dideliame, erdviame kambaryje klebono kun. K.Skučo dėka įrengta šarvojimo salė. 1935 m. į parapiją buvo atkeltas veiklus ir energingas kunigas J.Rugys. Jo iniciatyva, pagal garsaus tarpukario architekto Stasio Kudoko projektą pradėta statyti nauja mūrinė bažnyčia. Sovietų okupacija statybą nutraukė. Nebaigta bažnyčia 1967 m. atiduota kolūkiui, čia buvo įrengtas grūdų sandėlis. 1991 m. bažnyčia grąžinta tikintiesiems, statybos darbai tęsiami pagal architekto Kęstučio Bubnaičio ir konstruktorės Labašinskaitės detalizuotą projektą. Daug pastangų ir lėšų įrengiant bažnyčią įdėjo kunigas monsinjoras Andrius Gustaitis (1910–2000 m.). Dar ne visai užbaigta bažnyčia 1997 m. pašventinta. Pažėrų parapijos 100-mečio jubiliejų žymi šventoriaus kampe pastatytas medinis kryžius ir atminimo lenta. Bažnyčioje esanti skulptūra „Šv. Kazimieras“ įrašyta į Lietuvos kultūros vertybių registrą.

Daugiau: https://www.krsvbiblioteka.lt/lt/component/content/article/34-straipsniai/1682-kauno-rajono-baznycios-pazeru-svc-jezaus-sirdies-baznycia
Lit.: Vilkaviškio vyskupijos bažnyčios : [iliustruotas žinynas / [Kaunas] : Terra publica, [2011] (Kaunas : Spaudos praktika). - 227, [1] p. – P.22-23
http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2006/08/18/ora_02.html

Nuotr.: https://www.krsvbiblioteka.lt/virtualusturas/#

BATNIAVOS SENIŪNIJA
Paštuvos kaimas

Paštuva 1643-1842 m. priklausė Kauno vienuolėms benediktinėms: Greičiausiai tada ir buvo pastatyta koplyčia. Jai 1754 m. paskelbti atlaidai. Dabartinė medinė bažnyčia pastatyta 1923 metais.
Ji yra liaudies architektūros formų, tačiakampio plano, vienabokštė, su penkiasiene apside. Prie jos šono prišlieta zakristija. Šventoriuje stovi dviejų aukštų medinė varpinė ir medinis ornamentuotas kryžius. Iš viso Šv. Barboros titulą Lietuvoje turi tik trys bažnyčios.
Greta bažnyčios esančiose kapinėse yra brolių Juozapo ir Jono Vailokaičių kapas. Kunigas Juozapas Vailokaitis (1880 - 1953) - leidėjas, verslininkas ir bankininkas. Po II pasaulinio karo, grįžęs iš Sibiro tremties, tapo (iki pat mirties) Paštuvos parapijos klebonu. Jo brolis Jonas (1886-1944) buvo Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, finansininkas, visuomenės ir politikos veikėjas. Vailokaičiai buvo vieni turtingiausių tarpukario Lietuvos žmonių. Kapinėse prie bažnyčios yra ir vienas įdomus, pilkapio formos kapas, kuriame palaidotas Paštuvos dvaro savininkas Ignas Karpis (1780-1809). Bažnyčioje švenčiami Švč. Mergelės Marijos Nuliūdusiųjų Paguodos, Šv. Pranciškaus Asyžiečio, Šv. Barboros atlaidai.

Tekstas iš Kauno arkivyskupijos bažnyčios : [iliustruotas žinynas]. - [Kaunas] : Terra publica, [2010] (Kaunas : Arx Baltica). - 227, [1] p. : iliustr., žml.- P.109.

 2012 m. bažnyčia sudegė,  2015 m. - atstatyta. 

Daugiau: https://lt.wikipedia.org/wiki/Pa%C5%A1tuvos_%C5%A0v._Barboros_ba%C5%BEny%C4%8Dia

Nuotr.: https://www.krsvbiblioteka.lt/virtualusturas/#

„Ši bažnyčia yra svarbi ir kaip unikalus kultūrinio paveldo objektas, ir kaip tikinčiųjų parapijiečių maldos namai, suburiantys ir suvienijantys Panevėžiuko bendruomenės narius.“ /V. Makūnas

BABTŲ SENIŪNIJA
Panevėžiukas, Nevėžio g. 42

Retai pasitaikančio trikampio plano, vėlyvojo baroko stiliaus mūrinė Panevėžiuko Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia – vienintelis tokio tipo kultūros paveldo objektas Lietuvoje. Ją 1747 m. pastatė liaudies meistrai. Fundatorius – vienas iš Panevėžiuko dvaro savininkų Simonas Sirutis. Kresna, jauki, mažai pakitusi per du šimtus metų bažnyčia stovi pakilioje vietoje, dominuoja miestelio kontūre ir yra iš tolo matoma.
Bažnyčioje yra trys altoriai. Di¬džiajame altoriuje įkomponuotas kryžius su „Nukryžiuotojo“ skulptūra. Yra vertingų, į Lietuvos kultūros vertybių registrą įrašytų meno kūrinių: medinė XIX a. skulptūra „Trimituojantis angelas“ ir geležinis XVIII a. pabaigos ornamentuotas kryžius. 1639 m. nulietas bažnyčios varpas gerokai senesnis už pačią bažnyčią ir yra saugoma kultūros vertybė. Šventorius aptvertas tvora (1996 m. įrašyta į Lietuvos kultūros vertybių registrą), kurios pakraštyje guli akmeninis švęsto vandens indas.
Po bažnyčia esančiame rūsyje buvo laidojami jos fundatoriai, mecenatai, apylinkių diduo-menės atstovai. Apie tai liudija bažnyčios sienose išlikusios epitafinės lentos – trys išorėje ir šešios viduje. Deja, per Antrąjį pasaulinį karą visi palaikai bažnyčios rūsyje sunaikinti.
Siekiant išsaugoti paveldo objektą, užtikrinti jo ilgaamžiškumą 2011 m. atliktas kapitalinis bažnyčios stogo remontas, sutvarkyta žemė aplink bažnyčios pamatą. Jėzaus Nukryžiuotojo parapinės bažnyčios kompleksas 1992 m. įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą.

Daugiau: http://babtai.puslapiai.lt/index.php/lt/baznycios-4/paneveziuko-baznycia

Lit.: Kauno arkivyskupijos bažnyčios : [iliustruotas žinynas]. - [Kaunas] : Terra publica, [2010] (Kaunas : Arx Baltica). - 227, [1] p. : iliustr.

Lietuvos bažnyčios : iliustruotas žinynas / [sudarytoja Laima Šinkūnaitė]. - Kaunas : VšĮ "Terra Publica", 2009 (Kaunas : UAB "Arx Baltica"). - 304 p. : iliustr..

Nuotr.:https://www.krsvbiblioteka.lt/virtualusturas/#