Gydytojas

Gimė 1961 m. liepos 27 d., Skaudvilėje, Tauragės r.

Prancūzų kalbos dėstytoja Vytauto Didžiojo universitete Kaune. 

Gimė 1947 m. birželio 20d. Vandžiogaloje, Kauno r. 

Sportininkas, disko metikas

Gimė 1991 m. vasario 14 d., Padauguvoje, Kauno r.

VISUOMENĖS VEIKEJAS

Gimė 1876 m. vasario 16 d., Pavytės k., Garliavos valsč, Kauno apskr.

1886-1889 m. baigė pradžios mokyklą, vėliau mokėsi privačiai. Nuo 1904 m. dirbo
ž. ū. kredito ir vartotojų organizacijoje.1905 m. – Didžiojo Lietuvių Seimo Vilniuje dalyvis.
1906 m. – pirmosios Rusijoje Dūmos atstovas.Priklausė lietuvių frakcijai.1918-1919 m. - Garliavos valsčiaus viršaitis ir Kauno apskr. komiteto narys.
Bendradarbiavo “Vilniaus žiniose”, “Lietuvos ūkininke”, “Tautos balse”, “Žemdirbių kalendoriuje”, “Lietuvos žiniose”.

Lit.: https://lt.wikipedia.org/wiki/Juozas_Girnius

GAILESTINGOJI MEDICINOS SESUO

Kauno karo ligoninės vyriausioji medicinos sesuo Ona Čebelytė-Jankauskienė, pirmoji Lietuvoje už išskirtinius nuopelnus gelbstint karius Pirmojo pasaulinio karo metais, apdovanota gailestingųjų seserų aukščiausiuoju apdovanojimu – Tarptautinio Raudonojo kryžiaus Florence Nightingale medaliu,1927 m.

Gimė 1894 m. gruodžio 31 d. Garliavoje, Kauno rajone.
Baigė carinę Garliavos pradžios mokyklą, 1915 m. Kaune baigė Nikolajaus gailestingųjų seserų bendruomenės kursus.dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą dirbo gailestingąja sesele Kauno karo ligoninėje. Lietuvių medikų tuo metu joje nebuvo daug: gydytojais dirbo Rokas Šliūpas, Jurgis Alekna, Julija Damijonaitienė. Pirmojo pasaulinio karo metu gelbėjo sužeistuosius mūšiuose. Frontui slenkant Kėdainių, Rygos, Novgorodo, Pskovo link, ji ėjo kartu su kariais. Rusijos carienė Aleksandra už pasiaukojamą darbą slaugant karius apdovanojo ją asmenine atminimo dovana – sidabriniu antpirščiu su brangakmeniais.
1918 m. grįžo į Lietuvą. 1918–1920 m. dirbo Kauno miesto, 1920–1930 m. – Kauno Karo ligoninėje; 1922–1930 m. – vyriausioji gailestingoji sesuo. Dirbdama Kauno karo ligoninėje susidūrė su daugeliu garsių Lietuvos žmonių. Ji slaugė ir prižiūrėjo daktarą Joną Basanavičių, generolą Vytautą Nagevičių. Čia susipažino su Lietuvos aviacijos kapitonu, lakūnu Juozu Jankausku ir 1930 m. su juo susituokė. 1931 m. susilaukė sūnaus Juozo.

Apdovanojimai:
Pirmoji Lietuvoje apdovanota gailestingųjų seserų aukščiausiuoju apdovanojimu – Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus Florence Nightingale medaliu (1927; iš viso medaliu apdovanotos 3 lietuvės). Vyčio Kryžiaus 1 laipsnio ordinas (1926).

Mirė 1972 m. sausio 15 d. Palaidota Jonučių kapinėse garliavoje.

Lit.: Garliava: laikas ir žmonės : monografija / Inga Stepukonienė ; Pasaulio lietuvių centras. - Kaunas : Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2016. - 1008 p. : iliustr.

Nuotr.: https://www.pinterest.com/pin/334533078574528752/

1963 m. SUKILIMO DALYVIS

Gimė 1814 m. lapkričio 29 d. Daubališkiuose, Bubių vals., Šiaulių apskr.
1830 m. baigė Kražių gimnaziją sidabro medaliu. 1831 m. dalyvavo sukilime S.Stanevičiaus būryje. Po sukilimo represijų išvengė. Mokslui pinigų neturėjo. Gavo tarnybą Šiaulių bajorų vado sekretoriumi; Vilniaus gubernijos teismo sekretoriumi. 1842 m. Vilniaus generalinio gubernatoriaus sekretoriumi, jo valdininku ypatingiems reikalams. 1855 m. Kauno bajorų išrinktas Kauno gubernijos teismo civilinių rūmų pirmininku. Dalyvavo baudžiavos naikinimo akcijoje drauge su Burba, Geištaru, Gružausku, Jančevskiu.
1863 m. susidarius sukilimo vadovybei Geištauto pristatytas Kauno gubernijos vaivada. Jis rūpinosi ginklu pristatymu iš Belgijos ir ginklų sandėlio įrengimu prie Kėdainių. 1863 – 1864 m. buvo rusų įtartas ir ištremtas į Orenburgo guberniją. Iš ten grąžintas į Vilnių tardymui. Tada nuteistas 10 metų ir ištremtas į Tomską. 1873 m. jam buvo leista apsigyventi Varšuvoje, o 1878 m. apsigyveno Kauno gubernijoje Borke ( Vandžiogalos valsčiuje), žmonos Joanos Juškevičiūtės dvarelyje, kur gyveno 10 metų.
Jis bendradarbiavo leidžiant lenkų kalba “Visuotinę enciklopediją”, rašė į spaudą. Buvo išleistas poemėlių ciklas “Prakeiksmai Ganytojams”.
Palaidotas Vandžiogalos kapinėse prie bažnyčios. Šalia yra centrinė Vandžiogalos miestelio aikštė, kuriai norima suteikti A. Chmielevskio vardą.
Mirė 1882 m. balandžio 13 d. Borko dvarelyje.

Lit.: 

Lietuvių enciklopedija / [redakcija: Vaclovas Biržiška - vyriausias redaktorius … et al. ; redakcinė komisija: Jonas Balkūnas, Mykolas Biržiška, J. Kaminskas … et al.]. - Boston (Mass.) : Lietuvių enciklopedijos l-kla (J. Kapočius), 1953-1985. - 37 t. : iliustr.

Nuotr.: http://inx.lv/RhGw
T. 3

POLITINIS IR VISUOMENĖS VEIKĖJAS

Gimė 1874m. lapkričio 10 d. Pakapurnių kaime, Raseinių apskrityje

Mokėsi šaltkalvio amato Raseiniuose, 1897 m. gyvendamas Rygoje lankė rusų šventadieninius kursus suaugusiesiems. Priklausė įvairioms draugijoms, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. 1915 m. persikėlė į Maskvą, dirbo pabėgėlių komitetuose. 1919 m. grįžo į Lietuvą, vertėsi mechaniko profesija. Taip pačiais metais įsitraukė į Lietuvos darbo federacijos (LDF) organizavimo reikalus. 1920 m. išrinktas Kauno šv. Juozapo darbininkų draugijos pirmininku (pirmininkavo iki 1922 03). Steigiamojo Seimo (1920 04 15 - 1922 11 13) narys. Į Steigiamąjį Seimą išrinktas II (Kauno) rinkimų apygardoje, pagal LDF sąrašą. Priklausė LDF, kuri įėjo į Lietuvos krikščionių demokratų partijos bloką. 1921 03 15 – 1921 11 25 dirbo Steigiamojo Seimo Darbo ir socialinės apsaugos komisijoje. 1921–1931 m. Kauno miesto tarybos narys. I Seimo (1922 11 13 – 1923 03 13) ir II Seimo (1923 06 05 – 1926 06 02) narys. 1947-02-11 sovietų saugumo suimtas ir kalintas Kauno MGB vidaus kalėjime (Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas). Po kankinimų paguldytas į igoninę, kur 1947-03-11/13? mirė. Jo palaidojimo vieta nežinoma. (Viktoro Beržinsko gimimo ir mirties datos įvairiuose istoriniuose šaltiniuose pateikiamos skirtingai).  Jo buvusios sodybos vietoje Didvyrių km., Raudondvario sen.  1999 m. birželio 19 d. pastatytas ąžuolinis stogastulpis. Autorius-skulptorius Kazimieras Švažas.
Mirė 1947 m. kovo 13 d. Kaune.

Lit.: https://www.krs.lt/savivaldybe/rajonas/kulturos-paveldas/lietuvos-politinio-ir-visuomen%C4%97s-veik%C4%97jo-viktoro-ber%C5%BEinsko-sodybos-vieta/

Nuotr.: http://manoraseiniai.lt/naujiena/steigiamojo-seimo-narys-viktoras-berzinskas

KUNIGAS, KLEBONAS

Gimė 1866 m. gegužės 14 d. Pantakonių kaime, Joniškėlio parapijoje.
Baigė dviklasę mokyklą, 1880m. įstojo į vokiečių gimnaziją Mintaujoje (Latvija). Mokykloje Stanislovas gerai išmoko vokiečių, prancūzų, lenkų, latvių kalbas (iš viso 7 kalbas). 1885 m. baigė 5 klases ir iš mokyklos išstojo. 1886 m. ir 1887 m. dirbo Vilniaus „Gulbės“ vaistinėje mokiniu. 1887 m. įstojo į kunigų seminariją, kurią baigė 1891m. spalio 6 d. Gavęs kunigo įšventinimus buvo paskirtas Josvainių parapijos vikaru, vėliau perkeltas vikaru į Surviliškį. Po dešimties metų paskirtas Stačiūnų parapijos klebonu.

1906 m. St. Bačkis paskiriamas Vilkijos parapijos klebonu. Atvykęs į Vilkiją rado pradėtą statyti bažnyčią, tačiau dėl lėšų stokos darbai buvo sustoję. Gavęs nemažą brolio palikimą, finansavo statybą, o savo lėšomis pastatė mūrinę kleboniją (dabar joje – Vilkijos slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninė). Kun. St. Bačkis, norėdamas sutaupyti lėšų, ėmėsi ūkininkauti. Jis Jautakių ir Vilkijos kaimų laukuose įkūrė plytines. Patys gyventojai plytas degė ir jas nešė į statybos vietą, 1906-1908 m. bažnyčion įmūrytos plytos dar ir šiandien tvirtos. Beje, Vilkijos bažnyčios statybą rinkliavomis rėmė kun. Juozas Tumas-Vaižgantas, Maironis, artimas kun. St. Bačkio draugas, taip pat tuo metu teisininkas ir žurnalistas Antanas Smetona ir kt.

Energingo ir sumanaus klebono dėka 1908 m. rugsėjo 21d. ir įvyko naujai pastatytos bažnyčios šventinomo iškilmės, nors darbai dar nebuvo visiškai baigti. Ėjo 1915 –jieji... Kunigas St.Bačkis atsisakė vykdyti rusų karinės vadovybės įsakymą išvykti. Jis pasiliko Vilkijoje, norėdamas išsaugoti nuo sunaikinimo bažnyčią. Jau buvo susprogdintos Zapyškio, Raudondvario bažnyčios, numuštas Seredžiaus bažnyčios bokštas. Rusų kareiviai kelis kartus mėgino užminuoti Vilkijos bažnyčios bokštus. Tačiau klebono sumanumo ir diplomatijos dėka nuolat vaišinami kareiviai „užmiršo“ įvykdyti šventvagišką darbą. Puikiai mokėdamas vokiečių kalbą kun. St. Bačkis įgijo vokiečių karinės vadovybės pasitikėjimą ir net kurį laiką buvo paskirtas Vilkijos komendantu, bet nuo pareigų greitai buvo nušalintas.

Išsaugota nuo sunaikinimo Vilkijos bažnyčia 1920 m. gegužės 18d. buvo konsekruota (t. y., buvo pašventinta bažnyčia, altoriai, varpas ir liturginiai indai). Šias apeigas Žemaičių vyskupo Pranciškaus Karevičiaus pavedimu atliko vyskupas Juozas Skvireckas. Į didįjį altorių buvo įdėtos šventųjų relikvijos ir suteikti atlaidai kasmet minit bažnyčios konsekravimo metines. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kun. St. Bačkis aktyviai dalyvavo kuriant Vilkijos šaulių būrį, policiją, reiškėsi vietos savivaldos kūrime, ragino vilkijiečius savanorius ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Jis – vienas Vilkijos progimnazijos organizatorių. Trūkstant mokytojų, dėstė tikybą, vokiečių kalbą, mandagumą ir net gimnastiką. 1923-1925 m. Vilkijoje veikė dvimečiai mokytojų kursai. Klebonas kursų klausytojams dėstė vokiečių kalbą ir tikybą. 1923 m. metropolitas Juozas Skvireckas St. Bačkį paskyrė Kauno dekanu, o 1926 m. pakėlė Kauno kapitulos garbės kanauninku. Kun. St. Bačkis buvo unikalios atminties ir nepaprastų gabumų žmogus. Turėjo didelį parapijiečių pasitikėjimą, tvarkė plačius finansinius reikalus, pas save laikė didžiąją dalį parapijiečių santaupų.

Mirė 1930 m. lapkričio 29 d., Vilkijoje. Palaidotas Vilkijos bažnyčios šventoriuje išmūrytame rūsyje.

Lit.ir nuotr.: http://vilkijosparapija.lt

LIETUVOS SAVANORIS

Gimė 1902 m. Ilgakiemio kaime, Garliavos valsčiuje.
1919 m. sausio 20 d., būdamas 16 metų, įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenės būrį Garliavoje. Vėliau mokėsi Joniškėlio ir Belvederio žemės ūkio mokyklose. Būdamas dvidešimties metų, kaip buvęs savanoris, gavo 10 ha žemės Juragių kaime. Dirbo pašto tarnautoju Kaune, vėliau  tapo Veiverių pašto viršininku. Nepaklusęs NKVD įsakymui - Vyčio ženklo neužlipdęs sovietiniais herbais, S. Andriušis buvo persekiojamas, priverstas slėptis. 1944 m. rudenį buvo suimtas ir žiauriai kankinamas: 18 parų buvo užkastas žemėje Kazlų Rūdos miškuose, Krūvelių kaime. Paskui sekė kalėjimai, Sibiro lageriai -10 metų be teismo, be kaltės. Šiurpių kankinimų vietoje Kazlų Rūdos miške, praėjus 45-iems metams, jis pastatė paminklą, o apie savo išgyvenimus aprašė atsiminimų knygelėje “18 parų po žeme”.

Mirė 1999 m.