SAMYLŲ SENIŪNIJA

Piliakalnis buvo įrengtas aukšto kairiojo Nemuno kranto kyšulyje. Aikštelė ovali, pailga rytų – vakarų kryptimi, 18x12 m dydžio, 1 m aukštesniu rytiniu galu (nuskleistas pylimas?). 2,5 m žemiau aikštelės, pietvakarių šlaite buvo terasa. Šlaitai statūs, 8 (vakaruose ir pietuose) - 21 m aukščio, viršutinėje dalyje buvę pastatinti.
Piliakalnis visiškai nuplautas Kauno marių XX a. 7-¬8 dešimtmečiuose.
Pietrytinėje ir pietvakarinėje papėdėse 1 ha plote yra papėdės gyvenvietė, tyrinėta 1998-2001 m. Joje aptiktas iki 60 cm storio II a. – IV a. kultūrinis sluoksnis su brūkšniuota, grublėta ir gludinta keramika, akmeniniais galąstuvais, geležiniu peiliuku, titnago nuoskalomis, geležies gargažėmis. Gyvenvietės šiaurinė dalis irgi nuplauta Kauno marių.

Lit.: https://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%BDieg%C5%BEdri%C5%B3_piliakalnis
Nuotr. iš Lietuvos piliakalniai / Balys Buračas ; sudarytojas Gytis Grižas. - Vilnius : Lietuvos nacionalinis muziejus, [2011] (Vilnius : Sapnų sala). - 465, [3] p. : iliustr.

Akmuo nuplautam piliakalniui atminti

Nuotr.iš https://commons.wikimedia.org/w/index.php?curid=10014776

GARLIAVOS ENAVGELIKŲ LIUTERONŲ BAŽNYČIA
Garliava, Vytauto g. 103 

Vokiečiai Garliavos apylinkėse – Šniūruose, Mastaičiuose, Jonučiuose, Stanaičiuose – apsigyveno XVII–XVIII a. Vieni atsikėlė iš Vokietijos, kiti iš Mažosios Lietuvos, Prūsijos. Evangelikų liuteronų parapija įsteigta apie 1820 m. Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad pirmoji evangelikų liuteronų bažnyčia buvusi medinė. Prie jos bendruomenei duotas vienas margas žemės, pastatyta mokykla kantoratsschule.
Garliavos evangelikų liuteronų parapijos mūrinė bažnyčia su bokštu ir dviem variniais varpais pastatyta apie 1860–1870 m. Vidaus interjerą puošė didelis ir prabangus šviestuvas (sietynas, „liustra“), patogūs suolai, altoriaus įranga.
Pirmojo pasaulinio karo metu bažnyčia apgadinta: susprogdintas bažnyčios bokštas, sunaikinti vargonai, išdaužyti langai, išimtos durys, nuplėštas stogas. Metrikų knygas, sidabrą, brangius indus ir kitus daiktus garliaviškiai paspėjo paslėpti Kauno bažnyčios rūsiuose. Po karo iš Rusijos sugrįžę parapijiečiai (dauguma vokiečių buvo deportuoti) rūpinosi bažnyčios, klebonijos, kluono, tvartų atstatymu. 1939 m. bažnyčia atstatyta pagal tech. inžinierius Antano Gruodžio projektą. Po Antrojo pasaulinio karo dauguma Garliavoje gyvenusių vokiečių išvyko. Bažnyčia išdraskyta, išgrobstyta. Tarybiniais metais paversta rajkoopsąjungos antrinių žaliavų supirkimo punktu, dar vėliau – sūdytų kailių sandėliu, odų išdirbimo cechu.
Po Nepriklausomybės atkūrimo buvo svarstomi įvairūs šio pastato panaudojimo variantai. 1994 m. suremontuotas stogas, parengtas pastato restauracijos projektas. Tačiau lėšų trūkumas neleido sutvarkyti visko iki galo. Šiuo metu bažnyčia apleista. 2005 m. bažnyčia įrašyta į Lietuvos kultūros vertybių registrą

Daugiau apie ją: https://lt.wikipedia.org/wiki/Garliavos_evangelik%C5%B3_liuteron%C5%B3_ba%C5%BEny%C4%8Dia

Lit.: Vokiečių bendruomenės ir buv. evangelikų liuteronų bažnyčios Garliavoje istorinė –
architektūrinė raida [ kraštotyros darbas] A. Reipienė, V. Steponaitytė .- Kaunas, 2005.

Garliava: laikas ir žmonės : monografija / Inga Stepukonienė ; Pasaulio lietuvių centras. - Kaunas : Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2016.

Nuotr.: https://www.krsvbiblioteka.lt/virtualusturas/#

KAČERGINĖ
J.Janonio g. 11

Po Pirmojo pasaulinio karo, išaugus Kačerginės vasarvietei ir padaugėjus gyventojų, susirūpinta jų dvasiniu gyvenimu. Kačerginė tuomet priklausė Zapyškio parapijai. 1938 m. joje duris atvėrė koplytėlė, priskirta Zapyškio klebonijai. Mišios naujojoje koplyčioje vykdavo sekmadieniais ir svarbiausių valstybinių bei religinių švenčių dienomis. Tarpukariu Kačerginėje gyvenęs architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis parengė naujos koplyčios projektą, labiau pritaikytą augančio kurorto poreikiams. Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir sovietinė okupacija sujaukė parapijos bendruomenės planus įgyvendinti projektą. Sovietmečiu religinis gyvenimas nutrūko, tikintieji buvo priversti važinėti į Zapyškį arba į Kauną.
Po 1994 m. susikūrusi religinė bendruomenė ėmėsi iniciatyvos atkurti Kačerginės koplyčią. Tuomet nedidelė koplytėlė buvo įrengta senos pradinės mokyklos patalpose. Ja gyventojai naudojosi 1995–1998 m. laikotarpyje.
Naujoji koplyčia pastatyta 1998 m. remiantis V. Landsbergio-Žemkalnio 1936 m. projektu, kurį koregavo architektai Feliksas Jackevičius ir Gediminas Jurevičius. Statyba užtruko 4 mėn. Pašventinta gruodžio 27 d. Priklauso Zapyškio parapijos filijai.
Statinio planas stačiakampis, su nedidele zakristijos iškyša vakariniame šone. Ilgosios pastato sienos medinės, priekinio ir galinio fasado plokštumos stiklinės. Koplyčią dengia aukštas, status stogas. Pagrindinio fasado skyde įkomponuotas medinis kryžius. Lauke stovi 12 m. aukščio karkasinė varpinė su mažu varpeliu. Šventorių juosia eglaičių gyvatvorė. Šalia koplyčios pastatytas paminklas Lietuvos partizanams (1994 m., aut. Jonas Lukšė).
Koplyčioje yra retas bažnytiniam interjerui vitražinis altorius (dailininkas Artūras Rinkevičius).

Lit.: https://lt.wikipedia.org/wiki/Ka%C4%8Dergin%C4%97s_%C5%A0v._Onos_koply%C4%8Dia

Nuotr.: https://www.miestai.net

KARMĖLAVOS SENIŪNIJA
Karmėlava

Neries upė skiria Karmėlavos parapiją į dvi dalis. Pirma dalis šiapus, kur ant kalno stovi Karmėlavos bažnyčia su miesteliu, antra dalis – už Neries.
Pirmoji Karmėlavos Šv. Onos bažnyčia pastatyta apie 1521 m. Karmėlavos seniūnas Simonas Sirutis 1529 m. jai paskyrė žemės, Kauno pavieto bajoras Jurgis Andriuškevičius Šarkis 1531 m. bažnyčiai dovanojo savo Andruškonių palivarką (kitapus Neries).
XVII a. viduryje į Kauną žygiavusi Rusijos kariuomenė pakeliui sudegino beveik visas medines katalikų bažnyčias, tarp jų ir Karmėlavos. Paprastame, šiaudais dengtame pastate be pamatų katalikams buvo įrengti laikini maldos namai. Nauja medinė bažnyčia pastatyta 1768 m.
Pamokslai buvo skaitomi lenkų ir lietuvių kalbomis (XIX a. pabaigoje lietuviškų pamaldų nebuvo). Karmėlava minima tarp labiausiai sulenkėjusių kraštų.
XX a. pradžioje pamaldos lietuvių kalba laikytos kas ketvirtą sekmadienį. Lenkiškai kalbantys parapijiečiai lietuviškų pamaldų metu keldavo riaušes ir muštynes. Dėl to vyskupas 1909 m. pabaigoje bažnyčią uždarė. Po Nepriklausomybės atkūrimo, siekiant kompromiso, pamaldos bažnyčioje vyko du kartus lenkiškai ir vieną kartą lietuviškai. Kiek vėliau – lietuviškai laikytos kas antros mišios, dar po kelerių metų – lenkiškai laikytos tik kas trečios pamaldos. Ne visiems kompromisai patiko. 1924 m. šventoriuje būta net muštynių dėl bažnyčioje vartojamos dvikalbystės.
Pirmojo Pasaulinio karo metu kilęs gaisras sunaikino didžiąją miestelio dalį, sudegė ir bažnyčia bei priešais ją stovėjusi didžioji varpinė. Parapijiečiams leista laikinai naudotis vals¬čiaus pradinės mokyklos patalpomis. 1918 m. parapija nutarė atstatyti bažnyčią ir architektas prof. V. Dubenickis pradėjo rengti bažnyčios projektą.1921 m. bažnyčia pradėjo veikti. Ji iškilo sudegusios bažnyčios vietoje. Tai buvo pirmoji po Nepriklausomybės atkūrimo šalyje pastatyta bažnyčia – lietuviško stiliaus, jungianti tradicinius ir modernaus neobaroko stilių elementus. Šis prof. V. Dubenickio kūrinys, nors ir neišliko, užima deramą vietą lietuviškos architektūros istorijoje (parapijoje saugoma keletas brėžinių kopijų).
Antrojo pasaulinio karo metu bažnyčia sudegė su visu savo inventoriumi. Maldos namams buvo pritaikytas gaisro nepaliestas ūkio pastatas. Šiame pastate nuo 1944 m. parapijiečiai meldžiasi ir šiandien. Bet tai jau ne bažnyčia, o maldos namai, turintys viešosios koplyčios rangą.
Išlikę senosios bažnyčios šventoriaus vartai, statyti XIX a., yra saugoma kultūros vertybė. Jie yra 3 m aukščio, ornamentuoti, ažūriniai, kalvių darbo. Juos laiko mūro kolonos. To paties stiliaus yra greta esantys kiti varteliai (apie 1,5 m aukščio). Virš pagrindinių vartų yra geležiniai ornamentuoti kryžiai. 1992 m. tvora ir vartai įrašyti į Lietuvos kultūros vertybių registrą.
1993 m. šalį aplankė Šventasis Tėvas. Jam atvykus sraigtasparniu į Karmėlavos oro uostą, ties Ramučiais gyventojai Popiežiaus garbei buvo pastatę aukštus vartus, išpuoštus gėlių girliandomis. 1992 m. kovo mėnesį, minint Magdeburgo miesto teisių suteikimo Karmėlavai 200-ąsias metines, bažnyčios šventoriuje pastatytas ir pašventintas kryžius.

Daugiau : http://www.karmelava.eu/node/280
http://karmelavosparapija.lt/istorija

Lit.: Kauno arkivyskupijos bažnyčios : [iliustruotas žinynas ].- [Kaunas] : Terra publica, [2010]
Pakaunės dešimtmečiai / [idėjos autorius ir sudarytojas Petras Garnys]. - Kaunas : Arx reklama : Kauno rajono savivaldybė, 2015 ([Vilnius].

Nuotr.: https://www.krsvbiblioteka.lt/virtualusturas/

KULAUTUVOS SENIŪNIJA
Kulautuva, Piliakalnio g. 17

Kulautuvoje 1930 m. įsikūrė vienuolės Darbo seserys. Jos vertėsi mezgimu, audimu, norimu, turėjo kioską, buvo įsigijusios vasarnamius, kuriuos nuomodavo poilsiautojams. Išlaikė vaikų darželį, kuriame dirbo seserys kazimierietės, taip pat įsikūrusios Kulautuvoje.
Praėjus metams nuo įsikūrimo (1931 m.), vienuolės įkūrė privačią koplyčią. 1932 m. ji perkelta į naują vietą ir tapo vieša. 1940 m. koplyčia padidinta. Pradžioje priklausė Raudondvario parapijai,
vėliau įkurta atskira Kulautuvos parapija.
Bažnyčia medinė, liaudies architektūros formų, stačiakampio plano, vienabokštė, su žemesne penkiasiene apside. Vidus 3 navų, atskirtų kolonomis. Šventoriuje palaidotas Kulautuvos kle-bonas Gustavas Gudanavičius (1911-1991). Čia taip pat stovi paminklas Madonai (Švč. Panelei Marijai), kuris anksčiau stovėjo kitur - 1934 m. paminklas buvo pastatytas pačiame miestelyje. 1956 m. statula perkelta į bažnyčios šventorių, o postamentas nugriautas. Paminklas atstatytas 1990 m. spalio 28 d.

Lit.: Kauno arkivyskupijos bažnyčios : [iliustruotas žinynas].- [Kaunas] : Terra publica, [2010] (Kaunas : Arx Baltica). - 227, [1] p. : iliustr., žml.-P. 101

2012 m. bažnyčią nuniokojo gaisras – sudegė pastato vidus su ten buvusiais unikaliais, iš medžio drožinėtais paveikslais, taip pat sunaikinta pusė stogo. Nenukentėjo šalia stovinti varpinė. Įtarta, kad bažnyčia buvo padegta, apliejus jos sienas degiu skysčiu.

Nuotr.: https://lt.wikipedia.org/wiki/Kulautuvos_%C5%A0v%C4%8D._Mergel%C4%97s_Marijos_Vardo_ba%C5%BEny%C4%8Dia

LAPIŲ SENIŪNIJA
Lapės, Mokyklos g. 2

Lapių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia – viena seniausių mūrinių bažnyčių Lietuvoje. Tiksli bažnyčios pastatymo data nėra žinoma, tačiau manoma, kad tai galėjo būti XVI a. Kitais duomenimis, 1639 m. apleistą bažnyčią restauravo ir Lapių parapiją įsteigė Žemaitijos kaštelionas Jonas Adolfas Lackis. Apie 1782 m. beveik sugriuvusią bažnyčią atstatė Lapių dvaro savininkas Dominykas Tiškevičius. 1899 m. kunigas Andrius Rakauskas ir parapijiečiai bažnyčią padidino ir atnaujino. Iki 1908 m. bažnyčioje įrengti „Šv. Kazimiero“ ir „Šv. Juozapo“ vitražai. Jų autorius –Vladislovas Pšibitnevskis.
Bažnyčioje virš įėjimo į zakristiją yra paveikslas su Čenstakavos Dievo Motinos atvaizdu. Šį paveikslą Lapių parapijiečiams padovanojo kunigas Adolfas Gižynskis, kilęs iš Lietuvos, kunigavęs Prancūzijoje ir Lenkijoje. Ant pirmojo pilioriaus, tik įėjus į bažnyčią, yra kitas paveikslas, vadinamas „Lepšiškių Madona“. Pasakojama, kad paveikslas yra kabojęs vietos gyventojo Simono Chmieliausko name, Lepšiškių kaime. Karo metu vokiečių kareiviai važiavę per kaimą ir plėšę namus, užėję pas S. Chmieliauską, bet pamatę šventą paveikslą, atatupsti spruko atgal, pagalvoję, jog tai bažnyčia. Po tėvų mirties, M. Chmieliauskaitė - Sudikienė šventąjį „Lepšiškių Madonos“ paveikslą padovanojo Lapių bažnyčiai.
Bažnyčios fasaduose esančios devynios epitafinės lentos iš XIX–XX a. pradžios liudija apie bažnyčios kriptoje palaidotus žmones. 1993 m. bažnyčia įrašyta į Lietuvos kultūros vertybių registrą. Skulptūra „Rūpintojėlis“, saugoma kaip Lapių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vertingoji savybė. 1999 m. prieš bažnyčią pastatytas Vinco Kankalio sukurtas ąžuolinis paminklas, paskirtas nužudytiems negimusiems vaikams.

Daugiau: https://lt.wikipedia.org/wiki/Lapi%C5%B3_%C5%A0v._Jono_Krik%C5%A1tytojo_ba%C5%BEny%C4%8Dia

Lit.: Kauno arkivyskupijos bažnyčios : [iliustruotas žinynas]. - [Kaunas] : Terra publica, [2010].
Lietuvos bažnyčios : iliustruotas žinynas / [sudarytoja Laima Šinkūnaitė]. - Kaunas : VšĮ "Terra Publica", 2009.- P. 104-105.

Nuotr.: https://www.krsvbiblioteka.lt/virtualusturas/#

TAURAKIEMIO SENIŪNIJA
Margininkų kaimas, Bažnyčios g. 2

Margininkų kaimo medinė Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia su varpine yra unikalus medinės architektūros pavyzdys, vienas iš darniausių ir originaliausių liaudiškųjų sakralinių pastatų XIX a. antroje pusėje. Pirmą kartą medinė koplyčia Margininkuose paminėta 1872 m., kuri 1923 m. įkūrus parapiją, buvo suremontuota ir pertvarkyta į bažnyčią (1924 m.). Kaimo gyventojai parapijai skyrė 10 ha žemės. Pirmasis klebonas buvo kun. Zdančius, kuris pastatė kai kuriuos parapijos trobesius. 1970 m. bažnyčia vėl atnaujinta. Jos vidų dekoravo vietos menininkė J. Slyvauskaitė. Abarokinių formų altorius pastatytas pagal klebono J.Marcinkevičiaus projektą.
Bažnyčia išsiskiria savo varpine, kuri susideda iš trijų tarpsnių. Tokios varpinės Lietuvoje retos. Varpinėje esantis vokiškojo tipo, gotikinis varpas 1957 m. perkeltas iš Vištyčio evangelikų liuteronų bažnyčios. Varpas įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą.
Bažnyčios šventoriuje pastatytas kryžius parapijos tremtiniams atminti. 1996 m. bažnyčia įrašyta į Lietuvos kultūros vertybių registrą.

Daugiau: http://margininkai.lt/svc-mergeles-marijos-skaplierines-baznycia/

Lit.: Vilkaviškio vyskupijos bažnyčios : [iliustruotas žinynas .- [Kaunas] : Terra publica, [2011] (Kaunas : Spaudos praktika). - 227, [1] p. : iliustr

Lietuvos medinės bažnyčios, koplyčios ir varpinės : monografija / Algė Jankevičienė. - Vilnius : Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2007 (Vilnius : Standartų sp.). - 351, [1] p. : iliustr. ; 26 cm. - Santr. angl.

Mūsų Lietuva : krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai / Bronius Kviklys ; įžanginis straipsnis A. Miškinio. - 2-oji (fotogr.) laida. - Vilnius : Mintis, 1989. - 4 t. : iliustr.. - Virš. aut. nenurodytas. - Orig. leid. duom.: Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1964-1968
T. 3. - 1991. - 719 p. : iliustr.. - ISBN 5-417-02863-0 (įr.)

Nuotr.: http://margininkai.lt/svc-mergeles-marijos-skaplierines-baznycia/

BABTŲ SENIŪNIJA
Muniškių kaimas, K.Zaleskienės g. 1

1848 m. Muniškių dvaro savininkai Zaleskiai Muniškiuose pastatė filijinę koplyčią. 1879 m. Zabielaitės-Zaleskienės rūpesčiu ji suremontuota. 1912 m. klebono Jono Eidimto ir parapijiečių pastangomis padidinta. Medinė koplyčia buvo tradicinės išvaizdos, su trimis altoriais.
1962 m. buvo uždaryta, paversta grūdų sandėliu. 1992 m. ji pradėta remontuoti, o iš išorės buvo apmūryta raudonomis plytomis. 1996 m. koplyčia atidaryta. Joje yra vienas altorius, kuriame patalpinta skulptūra Pieta. Koplyčios remontu rūpinosi Babtų parapijos klebonas kunigas Eimutis Marcinkevičius, vėliau -klebonas kunigas Jonas Stankevičius. Išorinėje apsidės sienoje, ties didžiuoju altoriumi, įmūrytas kunigo Ciprijono Jacevičiaus (mirusio 1892 m.) antkapinis paminklas. Šventoriaus pakraštyje yra keletas senų palaidojimų.

Lit.:  Kauno arkivyskupijos bažnyčios : [iliustruotas žinynas]. - [Kaunas] : Terra publica, [2010] (Kaunas : Arx Baltica). - 227, [1] p. : iliustr., žml.- P. 106

Nuotr.: https://www.krsvbiblioteka.lt/virtualusturas/#

„Ši bažnyčia yra svarbi ir kaip unikalus kultūrinio paveldo objektas, ir kaip tikinčiųjų parapijiečių maldos namai, suburiantys ir suvienijantys Panevėžiuko bendruomenės narius.“ /V. Makūnas

BABTŲ SENIŪNIJA
Panevėžiukas, Nevėžio g. 42

Retai pasitaikančio trikampio plano, vėlyvojo baroko stiliaus mūrinė Panevėžiuko Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia – vienintelis tokio tipo kultūros paveldo objektas Lietuvoje. Ją 1747 m. pastatė liaudies meistrai. Fundatorius – vienas iš Panevėžiuko dvaro savininkų Simonas Sirutis. Kresna, jauki, mažai pakitusi per du šimtus metų bažnyčia stovi pakilioje vietoje, dominuoja miestelio kontūre ir yra iš tolo matoma.
Bažnyčioje yra trys altoriai. Di¬džiajame altoriuje įkomponuotas kryžius su „Nukryžiuotojo“ skulptūra. Yra vertingų, į Lietuvos kultūros vertybių registrą įrašytų meno kūrinių: medinė XIX a. skulptūra „Trimituojantis angelas“ ir geležinis XVIII a. pabaigos ornamentuotas kryžius. 1639 m. nulietas bažnyčios varpas gerokai senesnis už pačią bažnyčią ir yra saugoma kultūros vertybė. Šventorius aptvertas tvora (1996 m. įrašyta į Lietuvos kultūros vertybių registrą), kurios pakraštyje guli akmeninis švęsto vandens indas.
Po bažnyčia esančiame rūsyje buvo laidojami jos fundatoriai, mecenatai, apylinkių diduo-menės atstovai. Apie tai liudija bažnyčios sienose išlikusios epitafinės lentos – trys išorėje ir šešios viduje. Deja, per Antrąjį pasaulinį karą visi palaikai bažnyčios rūsyje sunaikinti.
Siekiant išsaugoti paveldo objektą, užtikrinti jo ilgaamžiškumą 2011 m. atliktas kapitalinis bažnyčios stogo remontas, sutvarkyta žemė aplink bažnyčios pamatą. Jėzaus Nukryžiuotojo parapinės bažnyčios kompleksas 1992 m. įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą.

Daugiau: http://babtai.puslapiai.lt/index.php/lt/baznycios-4/paneveziuko-baznycia

Lit.: Kauno arkivyskupijos bažnyčios : [iliustruotas žinynas]. - [Kaunas] : Terra publica, [2010] (Kaunas : Arx Baltica). - 227, [1] p. : iliustr.

Lietuvos bažnyčios : iliustruotas žinynas / [sudarytoja Laima Šinkūnaitė]. - Kaunas : VšĮ "Terra Publica", 2009 (Kaunas : UAB "Arx Baltica"). - 304 p. : iliustr..

Nuotr.:https://www.krsvbiblioteka.lt/virtualusturas/#

BATNIAVOS SENIŪNIJA
Paštuvos kaimas

Paštuva 1643-1842 m. priklausė Kauno vienuolėms benediktinėms: Greičiausiai tada ir buvo pastatyta koplyčia. Jai 1754 m. paskelbti atlaidai. Dabartinė medinė bažnyčia pastatyta 1923 metais.
Ji yra liaudies architektūros formų, tačiakampio plano, vienabokštė, su penkiasiene apside. Prie jos šono prišlieta zakristija. Šventoriuje stovi dviejų aukštų medinė varpinė ir medinis ornamentuotas kryžius. Iš viso Šv. Barboros titulą Lietuvoje turi tik trys bažnyčios.
Greta bažnyčios esančiose kapinėse yra brolių Juozapo ir Jono Vailokaičių kapas. Kunigas Juozapas Vailokaitis (1880 - 1953) - leidėjas, verslininkas ir bankininkas. Po II pasaulinio karo, grįžęs iš Sibiro tremties, tapo (iki pat mirties) Paštuvos parapijos klebonu. Jo brolis Jonas (1886-1944) buvo Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, finansininkas, visuomenės ir politikos veikėjas. Vailokaičiai buvo vieni turtingiausių tarpukario Lietuvos žmonių. Kapinėse prie bažnyčios yra ir vienas įdomus, pilkapio formos kapas, kuriame palaidotas Paštuvos dvaro savininkas Ignas Karpis (1780-1809). Bažnyčioje švenčiami Švč. Mergelės Marijos Nuliūdusiųjų Paguodos, Šv. Pranciškaus Asyžiečio, Šv. Barboros atlaidai.

Tekstas iš Kauno arkivyskupijos bažnyčios : [iliustruotas žinynas]. - [Kaunas] : Terra publica, [2010] (Kaunas : Arx Baltica). - 227, [1] p. : iliustr., žml.- P.109.

 2012 m. bažnyčia sudegė,  2015 m. - atstatyta. 

Daugiau: https://lt.wikipedia.org/wiki/Pa%C5%A1tuvos_%C5%A0v._Barboros_ba%C5%BEny%C4%8Dia

Nuotr.: https://www.krsvbiblioteka.lt/virtualusturas/#