TAURAKIEMIO SENIŪNIJA
Guogų kaimas

Piliakalnį 1953 m. aprašė Petras Tarasenka. Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus, kai buvo pradėta statyti Kauno hidroelektrinė, atliko Lietuvos istorijos institutas 1955-1956 m., tyrimų vadovai Ona Kuncienė ir Adolfas Tautavičius, ir vėliau, 1989 m., tyrimų vadovas Gintautas Zabiela. 1955–1956 m. ištirta dalis pylimo ir 660 m² gyvenvietės plotas, 1989 m. – pylimo ir aikštelės liekanos.
Nustatyta, kad pylimas piltas 4 kartus, manoma, kad paskutinės trys rekonstrukcijos vykdytos XIII a.- XIV a. Aikštelė lyginta ir didinta. Pylime rasta sutvirtinimų iš akmenų ir molio. Po pylimu aptiktos dviejų kapų liekanos. Viename jų buvo kaukolė ir stuburo slankstelių, kitame - dalis kaulų. Kapai datuojami II a. pr. m. e. - I a. m.e. Aikštelės pakraštyje aptikta 7 m ilgio sudegusios medinės gynybinės sienos liekanų – išilginių rąstų sienas jungė skersinės.
Piliakalnyje rasta lipdytos brūkšniuotu ir grublėtu paviršiumi keramikos, pjautuvėlinių peilių liekanų, žalvarinė skardelė. Gyvenvietės kultūrinis sluoksnis - 0,6-1,0 m storio, išskiriami trys horizontai. Po juo, gyvenvietės rytinėje dalyje, rastas I a. - II a. mirusiojo kapas. Ankstyviausiame horizonte (I tūkstantmetečio pirmoji pusė ir vidurys) rasta 4,0 x 6,5 m dydžio akmenų grindinys. Jį dengė degėsių sluoksnis, greičiausiai sudegusio pastato liekanos. Rasta lipdytos brūkšniuotu ir grublėtu paviršiumi keramikos, molinių verpstukų, geležinio peilio įkotė, geležinė diržo sagtis, akmeninis galąstuvas, kaulinis ylos kotas, molio tinko. Vidurinio horizonto (I tūkstantmečio pabaiga-2 tūkstantmečio pradžia) būdingi radiniai - juosva arba juoda žiesta keramika, puošta banguotu raštu. Taip pat rasti 2 moliniai tigliai, geležies gargažių, šlako. Vėlyviausias horizontas susidarė XVII a. - XIX a. , kai apleistoje gyvenvietėje ėmė kurtis sodybos. Jame rasta žiestos lygios keramikos, naudoti puodynės pavidalo plonasieniai indai.[1] Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus. 2012 m. įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą.

Lit.: https://lt.wikipedia.org/wiki/Guog%C5%B3_piliakalnis

Nuotr. Marytės Naunčikienės

ZAPYŠKIO SENIŪNIJA
Jadagonių kaimas

Piliakalnis dar vadinamas Raguvos kalnu. Jį iš vakarų ir šiaurės juosia Upio, iš rytų Nemuno slėniai, pietų pusėje tęsiasi kyšulys. Nuo slėnių pusės šlaitai statūs, kai kur apgriuvę, 15–30 m aukščio. Piliakalnio viršuje yra ovali 40x15 m dydžio, manoma, pagrindinė aikštelė. Joje yra kultūrinio sluoksnio liekanų.
Žemiau aikštelės, jos pietiniame pakraštyje buvo įrengti du priešpiliai. Išliko 3 m aukščio pylimas ir 1,5 gylio gynybinis griovys, už kurio yra 60 m ilgio ir 2–3 m pločio aikštelė. Jos rytinis pakraštys nuvirtęs į Nemuno slėnį, pietiniame pakraštyje - žemas pylimėlis, o už jo antrojo priešpilio 10x10 m dydžio aikštelė, kurios pietiniame gale supiltas pylimas (sulėkštėjęs). Priešpiliai piliakalnį skyrė nuo kitos kyšulio dalies. Visas piliakalnis apaugęs mišku.
Apie 1,5 km į pietryčius nuo Jadagonių piliakalnio yra Jadagonių alkakalnis. 1992 m. įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą. 

Lit.: https://lt.wikipedia.org/wiki/Jadagoni%C5%B3_piliakalnis

Nuotr. Audronės Žikienės

VILKIJOS APYLINKIŲ SENIŪNIJA
Jaučakių kaimas

Piliakalnis yra į pietvakarius nuo kaimo, 0,6 km į rytus nuo Nemuno dešiniojo kranto, Pilies ir Piliakalnio upelių santakoje, miške. Tai tarp upelių įsiterpusio kyšulio vakarinė (aukštesnė) dalis. Jį iš šiaurės ir pietų juosia gilios daubos, rytinėje pusėje likusi kyšulio dalis. Nuo daubų pusės piliakalnio šlaitai statūs, 10-12 m aukščio. Viršūnės aikštelė pailga, 46x22 m dydžio. Išliko apie 0,6 m storio kultūrinis sluoksnis. Piliakalnyje stovėjo Paštuvos pilis, kuri paminėta 1323 m., o 1369 m. vasarą pulta Vokiečių ordino, kurio kariams į pilį prasiveržus pro slaptą įėjimą, buvusį šalia gynėjų išardyto tilto į pilį, dalis gynėjų pasidavė, o kiti, bandę prasiveržti Nemuno link, kur stovėjo tiltas, buvo išžudyti, pilies seniūnas Girdavas paimtas į nelaisvę, po to pilis buvo atstatyta ir dar kartą minima 1413 m. žiemą. 1997 m. įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą. 

Lit.: https://lt.wikipedia.org/wiki/Jau%C4%8Daki%C5%B3_piliakalnis

Nuotr. iš https://lt.wikipedia.org/wiki/Jau%C4%8Daki%C5%B3_piliakalnis

KARMĖLAVOS SENIŪNIJA
Karmėlavos II kaimas 

Piliakalnis yra Karmėlavos miestelio šiaurinėje dalyje, Neries kairiojo kranto aukštutinės terasos krašte. Iš trijų pusių jį juosia daubos, pietryčių pusėje yra aukštuma. Šlaitai nuo daubų pusės statūs, apie 30 m aukščio. Viršūnės aikštelė ovali, 81x61,5 m dydžio, su apardytu kultūriniu sluoksniu, aikštelėje stovi sodyba. Aikštelę žiedu juosia 230 m ilgio platus, 9-26 m pločio ir 1-5 m aukščio, išorėje 9 m aukščio pylimas. Už jo yra 110 m ilgio, 4,5 m gylio ir 40 m pločio gynybinis griovys. Piliakalnio pietinėje papėdėje dalis griovio užpilta, o pylimo dalis nukasta įrengiant įvažiavimą į sodybą. Piliakalnyje stovėjo 1385 m. minima Visvaldės pilis, kurią 1388 m. nuo Vokiečių ordino apgynė kunigaikščio Skirgailos vadovaujami pilėnai, bet 1391 m. pilį užėmė ir sunaikino kryžiuočiai. Piliakalnis datuojamas XIV a. 1992 m. įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą. 

Lit.: Karmėlava / [leidinio autoriai ir sudarytojai Irena Mickuvienė ir Viktoras Trofimišinas]. - Kaunas : ["Tėviškės žinių" leidyb. centras], 1999 (Kaunas : Aušra). - 87, [1] p. : iliustr.- P. 15-16.

Nuotr. Ivetos Pukutienės

DOMEIKAVOS IR RADIKIŲ SENIŪNIJOS

Piliakalnis įrengtas Neries dešiniojo kranto aukštutinės terasos pakraštyje. Aikštelė ovali, pailga šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, 23x15 m dydžio. Šiaurės vakarų aikštelės krašte supiltas 12,5 m pločio, daugiau nei 2 m aukščio pylimas, už kurio iškastas 30 m pločio, 2 m gylio griovys. Aikštelės pietrytiniame krašte yra 0,5 m aukščio, 7 m pločio pylimas. Pietryčių šlaite, 8 m žemiau aikštelės yra trikampė 23x25 m dydžio terasa. Pietvakarių šlaite griovio lygyje yra 6 m pločio terasa, besijungianti su pietrytine terasa. Šlaitai nuo slėnio statūs, 30 m aukščio.
Piliakalnį apardė 1915 m. aikštelės viduryje pastatytas betoninis bunkeris, kuriam užpilti panaudota šiaurės vakarinio pylimo žemė (nukastas beveik visas pylimas), o pačioje aikštelėje dabar styro 4 m aukščio kauburys. Aikštelė dirvonuoja, joje auga kelios pušys, pietinis šlaitas nukirstas, šiauriniame šlaite -krūmai. 1911 m. piliakalnį tyrinėjo Liudvikas Kšivickis, tačiau jame nieko nerado. Archyvinėje medžiagoje yra nurodoma, jog prieš Pirmąjį pasaulinį karą rusų pareigūnai kasinėjo piliakalnio viršūnę.Tyrimų apimtys nežinomos. 1942 m. piliakalnį žvalgė Petras Tarasenka, 1971 m. – Istorijos institutas.Radinius saugo Vytauto Didžiojo karo muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pradžia.
Šiaurinėje ir pietinėje pašlaitėse 3,5 ha plote yra I tūkstantmečio antrosios pusės – XIV a. papėdės gyvenvietė, tyrinėta 1938, 2001–2004 m. Iki 85 cm storio kultūriniame sluoksnyje rasta stulpaviečių, židinių, galąstuvas, grublėtos bei žiestos keramikos, gyvulių kaulų. 1997 m. įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą. 

Lit.: https://lt.wikipedia.org/wiki/Lentaini%C5%B3_piliakalnis
Nuotr. Virginijos Tamašauskienės ir  https://www.krsvbiblioteka.lt/virtualusturas/#

LAPIŲ SENIŪNIJA
Lepšiškių kaimas

Piliakalnis stūkso apie 250 m į pietus nuo Neries kairiojo kranto ir 150 m ta pačia kryptimi nuo paneriu einančio Kleboniškio–Karmėlavos kelio. Piliakalnio teritorija priklauso Kauno miškų urėdijos Karmėlavos girininkijos miško 18 kvartalui.
Žinias apie naują surastą piliakalnį Vaistariškių kaime pateikė archeologas Gintautas Zabiela 2009 m. pavasario pabaigoje. Kultūros paveldo centro darbuotojai žvalgė objektą vietoje 2009 m. lapkričio 10 d. Paaiškėjo, kad į šiaurę nuo piliakalnio, visai šalia jo, buvo suformuoti sklypai, kurių dalis jau užstatyti. Teritorija priklausė ne Vaistariškių, o Naujasodžio kaimui. Pasitarus su G. Zabiela, šis piliakalnis pervadintas į Naujasodžio piliakalnį..
Teritorija užima 12 809 kv. m. Piliakalnis įrengtas Neries slėnio ir mažo bevardžio upelio suformuotame stačiašlaičiame iškyšulyje, iš šiaurės pusės juosiamas Neries slėnio, o iš kitų pusių – bevardžio upelio griovos ir jos daubų. Apaugęs daugiausiai lapuočiais medžiais, šlaitai apardyti erozijos ir žvėrių urvų. 1992 m. įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą. 

Lit.: https://lt.wikipedia.org/wiki/Naujasod%C5%BEio_piliakalnis_(Karm%C4%97lava)
Nuotr.Kristinos Guntulienės

KARMĖLAVOS SENIŪNIJA
Vaistariškių kaimas

Piliakalnis stūkso apie 250 m į pietus nuo Neries kairiojo kranto ir 150 m ta pačia kryptimi nuo paneriu einančio Kleboniškio–Karmėlavos kelio. Piliakalnio teritorija priklauso Kauno miškų urėdijos Karmėlavos girininkijos miško 18 kvartalui.
Žinias apie naują surastą piliakalnį Vaistariškių kaime pateikė archeologas Gintautas Zabiela 2009 m. pavasario pabaigoje. Kultūros paveldo centro darbuotojai žvalgė objektą vietoje 2009 m. lapkričio 10 d. Paaiškėjo, kad į šiaurę nuo piliakalnio, visai šalia jo, buvo suformuoti sklypai, kurių dalis jau užstatyti. Teritorija priklausė ne Vaistariškių, o Naujasodžio kaimui. Pasitarus su G. Zabiela, šis piliakalnis pervadintas į Naujasodžio piliakalnį..
Teritorija užima 12 809 kv. m. Piliakalnis įrengtas Neries slėnio ir mažo bevardžio upelio suformuotame stačiašlaičiame iškyšulyje, iš šiaurės pusės juosiamas Neries slėnio, o iš kitų pusių – bevardžio upelio griovos ir jos daubų. Apaugęs daugiausiai lapuočiais medžiais, šlaitai apardyti erozijos ir žvėrių urvų.

Lit.: https://lt.wikipedia.org/wiki/Naujasod%C5%BEio_piliakalnis_(Karm%C4%97lava)
Nuotr. iš https://www.krs.lt/savivaldybe/rajonas/kulturos-paveldas/naujasod%C5%BEio-piliakalnis/

NEVERONIŲ SENIŪNIJA 

Kalva stovi dešiniame Nemuno krante, tarp Nemuno kranto kalvu. Kalvą į iš visų pusiu supa gili dauba, kuri jį plačiu ruožu skiria nuo kitu aplinkui esančių kalnelių. Piliakalnio viršūnėje yra šešios gilios, nuo metro iki pusantro metro gilumo duobės. Vakarinio piliakalnio galo duobėje matyti storas sluoksnis juodų žemių su degėsių priemaiša. Gili iš visų pusių kalvąį supanti dauba šaltiniuota ir dėl to visuomet šlapia. B. Buračas kalvą ant Kauno marių kranto vadina piliakalniu.

Lit. ir nuotr. iš Lietuvos piliakalniai / Balys Buračas ; sudarytojas Gytis Grižas. - Vilnius : Lietuvos nacionalinis muziejus, [2011].