KARMĖLAVOS SENIŪNIJA
Vilniaus g., Karmėlava

     Su Karmėlava siejamas svarbus spaudos darbuotojo, kraštotyrininko, etnografo, fotografo, muziejininko Balio Buračo gyvenimo tarpsnis. Šiame miestelyje 1944–1954 m. jis dirbo pradinių klasių mokytoju ir bibliotekininku. Minint 120-ąsias B. Buračo gimimo metines, 2017 m. gegužės 27 d. prie buvusios mokyklos Vilniaus gatvėje, kurioje jis dirbo ir gyveno, pastatytas koplytstulpis. Ant pastato atidengta atminimo lenta su irašu: „1944–1954 m. šiame name gyveno ir čia veikusioje mokykloje dirbo etnografas Balys Buračas (1897–1972)“. Autorius ir šių darbų iniciatorius – tautodailininkas E. Banys. Tai ne pirmas tautodailininko darbas, skirtas B.Buračui atminti. 1997 m. Karmėlavos Balio Buračo gimnazijos skverelyje (Vilniaus g. 67) jis pastatė koplytstulpį, skirtą B. Buračo 100-osioms gimimo metinėms paminėti. 1998 m. Karmėlavos gimnazija pavadinta Balio Buračo vardu, čia įkurtas muziejus.
     B. Buračas tautosaka pradėjo domėtis dar besimokydamas pradžios mokykloje. 1915 m. įsigijęs fotoaparatą su juo nesiskyrė visą gyvenimą. XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje, būdamas dvidešimties metų ir turėdamas nedaug patirties, jis jau buvo panašus į fotografuojančius, piešiančius, rašančius lietuvių etninės kultūros tyrinėtojus – Antaną Žmuidzinavičių (1876– 1966), Adomą Varną (1879–1979), Igną Končių (1886–1975) ir kitus.
     Keliaudamas ir fotografuodamas po Lietuvą, sukaupė didžiulį fotografijų archyvą, surinko ir užrašė apie 4 200 dainų, 7 600 papročių ir kt. Paskelbė apie 600 straipsnių.
Knygos apie B.Buračą: 1998 m. fotografas A. Macijauskas sudarė albumą „Balys Buračas. Fotografijos“. A. Buračas ir A. Stravinskas parengė albumą „Kryždirbystė Lietuvoje“, kuriame yra apie 1200 fotografijų iš išlikusio Balio Buračo etnografinio archyvo. 2011 m. A. Šidlauskas išleido knygą „Balys Buračas. Lietuvos kaimo keliais: gyvenimo ir kūrybos apybraiža“, 2011 m. Lietuvos nacionalinis muziejus išleido Buračo fotoalbumą „Lietuvos piliakalniai“. Karo muziejuje saugomi B. Buračo fotografijų archyvai, tautosakos rinkiniai.

Daugiau apie jį:
https://www.krsvbiblioteka.lt/virtualusturas/

Lit.: http://www.karmelava.eu/node/393
http://www.llti.lt/failai/14_Vaitkeviciaus_Ivadas%281%29.pdf
http://www.kaunieciams.lt/blog/2017/01/19/karmelavos-bendruomene-pagerbe-b-buraca/

Nuotr. Virginijos Tamašauskienės

KAČERGINĖ 
J.Biliūno g. 14

„Kriterijus visiems mano darbams – sąžinė. Savo sąžine ir savo pažiūromis neprekiauju.“/ J.Biliūnas

Jonas Biliūnas – XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių prozininkas, publicistas, lyrinės prozos pradininkas Lietuvoje 1906 m. kurį laiką gyveno Kačerginėje, J.Biliūno g. 14. „Namas, kuriame tik ką atvažiavęs apsigyvenau, stovėjo pačiam miške. Gražus vasarinis namas. Aplink kvepiančios pušys ir eglės atokaitoj snaudė, už kelių žingsnių vėsi upė plaukė… Čia, sveikatos ieškodamas, pažadėjau visą vasarą išbūti…“ – taip apie savo namą Kačerginėje rašė Jonas Biliūnas apysakoje „Liūdna pasaka“. Minint J. Biliūno 130-ąsias gimimo metines, 2009 m. šalia šio namo Kačerginės miestelio iniciatyvinės grupės lėšomis pastatytas trijų metrų ąžuolinis koplytstulpis. Koplytstulpyje pavaizduoti atversti knygų puslapiai su rašytojo pasakų personažais. Autorius – skulptorius V. Vikšraitis.

Gyvendamas Kačerginėje J.Biliūnas parašė apsakymus „Brisiaus galas“, „Juozapota“. „Brisiaus galas“ buvo išspausdintas 1906 m. „Lietuvos ūkininko“ laikraštyje. Paskutiniais gyvenimo metais parašė geriausius savo kūrinius: apsakymus „Joniukas“, „Lazda“, „Ubagas“, apysaką „Liūdna pasaka“, ruošėsi leisti literatūros ir meno žurnalą „Aitvaras“. 

Daugiau apie jį: http://www.xn--altiniai-4wb.info/index/details/1038, https://lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Bili%C5%ABnas, http://www.grazitumano.lt/wiki/index.php/Jonas_Bili%C5%ABnas,
http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=562

Lit.:Kauno rajono gamta ir kultūros vertybės / [knygą ruošė: Rapolas Vasiliauskas … [et al.]. - Kaunas : Lututė, [1999] ([Kaunas].

Nuotr.:  https://www.krsvbiblioteka.lt/virtualusturas/

DAILININKO JONO ŠILEIKOS SODYBOS VIETOJE

ZAPYŠKIO SENIŪNIJA
Jadagonių km.

Dailininko - pedagogo Jono Šileikos buvusios sodybos vietoje 2000 m. spalio mėn. pastatytas kryžius.
Jonas Šileika gimė 1883 m. liepos 2 d. Jadagoniuose (Kauno r.). Mirė 1960 m. spalio 27 d. Kaune.

Daugiau apie jį: http://www.pylimogalerija.lt/jonas-sileika

Lit.: http://www.culture.lt/daile/01(2)/n.htm

Nuotr.: Novužės krašto vaikai / Bernardas Aleknavičius, Vincentas Aleknavičius. - Marijampolė : Ramona, 1999.

KARMĖLAVOS SENIŪNIJA
Biruliškių km.

Kipro Bielinio ( 1883-1965) - žymaus knygnešio Jurgio Bielinio sūnaus, visuomenės veikėjo, draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimo organizatoriaus ir platintojo atminimui, Biruliškių km. (Karmėlavos sen.) prie namo, kuriame jis gyveno 1938-1944 m., 1992 m. atidengta ąžuolinė atminimo lenta su bareljefu (40x100 cm.). Autorius tautodailininkas L. Juozonis.
Lietuvišką spaudą platinti pradėjo 1897-1898 m. Rygoje tarp moksleivių ir darbininkų. Bendradarbiavo su tėvu Jurgiu Bieliniu - įrišdavo jo atvežtas knygas. 1902 m. įsitraukė į LSDP veiklą, ėmė organizuoti Rygos lietuvių socialdemok¬ratų kuopelę ir bendradarbiauti M. Lietuvoje leidžiamame „Darbininkų Balse“. Organizavo laikraščių ir kitos spaudos gabenimą į Lietuvą ir jų platinimą. Dalyvavo 1905 m. revoliucijoje, suorganiza¬vo apie 30 mitingų.. Buvo Steigiamojo Seimo atstovas (1920), priklausė LSDP frakcijai ir kt. K.Bielinis parašė atsiminimų knygas : „Dienojant“ (1958), „Penktieji metai“ (1959), „Teroro ir vergijos imperija Sovietų Rusija“ (1963 m.), „Gana to jungo“ (1971) ir kt.

Daugiau apie jį: http://www.spaudos.lt/Knygnesiu_paminklai/knygnesiai/kipras_bielinis.html

Lit.: Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai, 1864-1904 : [žinynas] / Benjaminas Kaluškevičius, Kazys Misius ; Lietuvos kultūros fondas. Knygnešio draugija, Lietuvos literatūros ir meno archyvas. - Vilnius : Diemedis, 2004.
http://www.spaudos.lt/Knygnesiu_paminklai/knygnesiai/kipras_bielinis.html

Nuotr. https://www.krsvbiblioteka.lt/virtualusturas/

                                           KAZYS BORUTA

                                                        (1905–1965)

„Kaktomušiais per gyvenimą ėjau, už viską širdimi mokėjau, tokius ir eilėraščius

iš širdies rašiau.“/ K. Boruta

GARLIAVOS APYLINKIŲ SENIŪNIJA
Ražiškių km.

Jiesios kraštovaizdžio draustinyje, Ražiškių kaime, Garliavos apylinkių seniūnijoje, ant vietinių vadinamo Čigonkalnio, iki šių dienų stovi Borutų sodyba. Šioje sodyboje 1938–1941 m. nuolat, o 1942–1965 m. su pertraukomis gyveno poetas, prozininkas, vertėjas Kazys Boruta. Čia jis Pasodino obelų sodą, nutiesė takus, pavadintus „Gyvenimo tempas“, „Ramybės tempas“. Po Antrojo pasaulinio karo atvažiuodavo tik atostogauti, gyveno Vilniuje. Vėliau šiame name apsigyveno K. Borutos brolis Jonas su šeima. Čia rašytojas parašė romaną „Baltaragio malūnas“ (1945). Baltaragio vardu pavadinta ant kito kalno priešais Borutos namelį nusitęsusi Rokų gyvenvietės gatvė. Garliavos Jonučių vidurinėje mokykloje (dabar progimnazijoje) 1994 m., pirmosios „Poezijos pavasarėlio“ šventės metu įkurta Borutaičių draugija. Vadovė – Z. Petraitienė. Draugija kiekvienais metais prie rašytojo K. Borutos namelio rengia mokinių poezijos šventę - konkursą „Poezijos pavasarėlis“. 1993 m. namas įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą.
K.Boruta eilėraščius spausdinti pradėjo 1923 m. Išvertė A. Tolstojaus, H. Ibseno, F. Šilerio, W. Šekspyro kūrinių. Rašytoją ypač išgarsino romanai „Mediniai stebuklai“ (1938 m.) ir „Baltaragio malūnas“ (1945 m.), patenkantys į gražiausių lietuvių knygų sąrašą. Taip pat parašė Parašė autobiografinę knygą „Gyvenimas drauge su draugu“, pirmą kartą publikuotą 1999 m., Taip pat parašė kūrinių, skirtų vaikams (pasakų rinkinys „Dangus griūva“, 1955 m. ir apysaka „Jurgio Paketurio klajonės“, 1963 m).
„Baltaragio malūnas“ sulaukė neregėto populiarumo: pagal jį 1973 m. sukurtas pirmasis lietuviškas miuziklas „Velnio nuotaka“, tapęs kino klasika, valstybiniame Šiaulių dramos teatre 2002 m. pastatytas spektaklis (inscenizacijos režisierius A. Pociūnas, choreografas V. Brazdyla), 2012 m. – išleistas spektaklio audiovizualinis įrašas (TV vaizdo režisierė – I. Morkevičienė). Šokio teatre 2011 m. sukurtas baletas (choreografas V. Brazdyla). Romanas išverstas į rusų, latvių, estų, islandų, čekų, vokiečių, lenkų kalbas.

Daugiau apie jį: https://lt.wikipedia.org/wiki/Kazys_Boruta
http://www.manoaplinka.lt/10kl/index.php?id=164
http://www.xn--altiniai-4wb.info/index/details/1213

Lit.: http://www.manoaplinka.lt/10kl/index.php?id=164
Rokai ir jų apylinkės penkių amžių įkandin / [teksto autorė Vanda Mažeikienė]. - Kaunas : [Dakra], 2004.

Nuotr. https://www.krsvbiblioteka.lt/virtualusturas/

AKADEMIJA
Varžupio g. 7

Šioje sodyboje 1923 – 1939 m. su pertraukomis gyveno ir dirbo botanikas prof. Liudas Vailionis (1886 m. Mizarų k. – 1939 m. Kaune). Baigęs Leipalingio valsčiaus pradžios mokyklą, 1899 – 1905 m. mokėsi Lenkijoje Lodzės gimnazijoje, nuo 1905 m. Krokuvos Šv. Onos gimnazijoje. 1906 – 1911 m. studijavo Krokuvos u-te iš pradžių filosofiją, vėliau gamtos mokslus. Ten nuo 1911 m. dirbo Augalų anatomijos ir fiziologijos laboratorijose. 1913 m. kaip prof. K. Rogoiskio asistentas dirbo augalų selekcijos srityje. Studijuodamas priklausė lietuvių studentų draugijai „Parama“. Prieš I-ąjį Pasaulinį karą ir karo metu dirbo Polocko gub., Augalų tyrimo stotyje, nuo 1916 m. mokytojavo Kamenios miesto gimnazijoje Radomo gub.
1919 m. grįžęs į Lietuvą, mokytojavo Saulės mokytojų seminarijoje, dirbo prof. T. Ivanausko 1919 m. įkurtoje Gamtos tyrimo stotyje. 1920 m. buvo vienas Aukštųjų kursų Kaune organizatorių. 1921 – 1922 m. Aukštųjų kursų lektorius. L. Vailionis tapo botanikų mokyklos pradininku Lietuvoje. 1922 m. perorganizavus juos į Lietuvos u-tetą (nuo 1930 m. VDU), buvo paskirtas pirmuoju botanikos docentu, ėmė organizuoti bei vadovauti augalų anatomijos bei fiziologijos darbui Lietuvoje. Nuo 1938 m. profesorius.
Nuo 1919 m. aktyviai dalyvavo Lietuvos Šaulių są-goje. 1924 – 1925 m. ir 1934 – 1935 m. buvo jos pirmininkas. 1924 – 1925 m. ir 1927 m. buvo „Trimito“ žurnalo redaktorius. L. Vailionis buvo Lietuvai pažinti draugijos (įsteigtos 1927 m.) narys; vienas iš Lietuvai pagrąžinti draugijos (įsteigtos 1921 m.), Lietuvos gamtininkų draugijos (veikusios nuo 1931 m.) steigėjų ir jų narys, taip pat Tabako augintojų draugijos steigėjas ir valdybos narys; vienas iš Lietuvių – ukrainiečių, Lietuvių – gudų draugijų steigėjų ir šių draugijų valdybos narys; Lietuvių – ukrainiečių draugijos pirmininkas. Prof. buvo Prancūzijos, Vokietijos botanikų, Amerikos fiziologijos draugijos narys.        Vienas iš Kauno Botanikos sodo steigėjų. L. Vailionis vadovavo Botanikos žodyno komisijai ir 1938 m. savo lėšomis išleido jos paruoštą Lietuvišką botanikos žodyną I d. (red. J. Dagys). Tyrinėjo Lietuvos beržus. Į pasaulio mokslo istoriją įėjo tyrinėdamas dumblius, paskelbė naują jų rūšį (Phialediscus gracilic). Sodyboje esančius beržus sodino prof. L. Vailionis. Sodybą puoselėja ir tėvo atminimą saugo dukra D. Vailionytė-Narkevičienė. Gyvenamąjį namą ženklina ąžuolinė paminklinė lenta. 1993 m. sodyba registruota Lietuvos kultūros vertybių registre. 

Lit. ir nuotr.: http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search

Nuotr.: Memorialinės lentos atidengimas 1996 m. V.Senvaičio asmeninė nuotrauka

 .

ČEKIŠKĖS SENIŪNIJA
Prienų kaimas

P. Dovydaičiui - Nepriklausomybės akto signatarui, Ministrui pirmininkui (1919), profesoriui 2002 m. Prienų kaime, buvusioje jo sodybos vietoje, kurioje jis gyveno 1935–1941 m., atidengtas paminklinis akmuo su įrašu: „Šioje sodyboje 1935–1941 m. gyveno Nepriklausomybės Akto signataras, profesorius Pranas Dovydaitis.
„Jis įžvelgė visas tas nuostabias galimybes, kurias jam siūlė tik beribiai horizontai. Jis kibo ir į tokį darbą, į kurį baltarankiai bei saldžialiežuviai nei pažvelgti nenorėjo.“/ dr. Aldona Vasiliauskienė
1935 m. Lietuvos valstybė Praną Dovydaitį, kaip ir kitus Vasario 16-osios akto signatarus, apdovanojo žeme. Iš parceliuojamo Prienų dvaro Paprienių kaime, Čekiškės seniūnijoje, jis gavo 20 ha žemės sklypą ir 1938 m. pradėjo čia ūkininkauti. Išėjęs į pensiją planavo iš Kauno į Prienų kaimą parsivežti savo biblioteką, toliau dirbti mokslinį darbą, tvarkyti raštus. Jo planams sutrukdė tarybinė okupacija. 1941 m. birželio 14 d. rytą su šeima suimtas ir ištremtas į Ukrainą. Pokario metais nebaigtas statyti Dovydaičio medinis namas buvo pervežtas prie tuometės Čekiškės vidurinės mokyklos, jame buvo įrengtos klasės.
Buvusios sodybos vietoje 2002 m. pastatytas paminklinis akmuo su įrašu: „Šioje sodyboje 1935–1941 m. gyveno Nepriklausomybės Akto signataras, profesorius Pranas Dovydaitis. 1941 m. birželio 14 d. ištremtas į Sibirą“. Kitas paminklas Čekiškėje P. Dovydaičiui atminti – 1996 m., minint jo 110-ąsias gimimo metines, Čekiškės Švč. Trejybės bažnyčios šventoriuje pastatytas paminklinis kryžius. Kryžiuje įrašas: „Paminklas Nepriklausomybės Akto signatarui, Ministrui pirmininkui (1919 m.), filosofui, teisininkui, žurnalų redaktoriui, profesoriui Pranui Dovydaičiui (1886–1942)". Autorius – tautodailininkas A. Fokas. 2002 m. gegužės 2 d. Kauno rajono Čekiškės vidurinei mokyklai suteiktas P. Dovydaičio vardas.

Daugiau: https://lt.wikipedia.org/wiki/Pranas_Dovydaitis
Nuotr. Alinos Ovčiarovienės

KAČERGINĖ
J.Janonio g. 40

“Kačerginiečiams P. Mašiotas – aukštas, ilgu paltu apsirengęs, veidą nuolatos po laikraščiu slepiantis žmogus. Kačerginės vaikai P. Mašiotą vadino pasakų seneliu, o čia esantys Mašiotų namai praminti Mašiotyne.” / Prano ir Jono Mašiotų palikimo puoselėtojų draugijos pirmininkė Virginija Pūrienė

Rašytojas, publicistas, vertėjas, vadovėlių autorius, pedagogas, visuomenės bei kultūros veikėjas Pranas Mašiotas, 1938–1940 m. gyveno Kačerginėje (J.Janonio g. 40), sūnaus Jono Biliūno (1897–1953 m.) vasarnamyje. „Namas buvo pastatytas sklypo centre, iš trijų pusių įstiklintos verandos. Iš balkono matydavom iš Zapyškio išplaukiančius garlaivius. Vieta buvo graži, čia pat Nemunas. Tarpas tarp namo ir upės buvo užsodintas pušaitėmis“, – prisimena P. Mašioto dukra M. Mašiotaitė-Urbšienė. P.Mašioto anūkė B. Mašiotaitė-Kronienė, 2001 m. vasarnamį ir apie 1 ha žemės sklypą padovanojo miesteliui. 1980 m. ant namo atidengta memorialinė lenta su užrašu: „Šiame name 1938–1940 m. gyveno rašytojas Pranas Mašiotas“.
Su P. ir J. Mašiotais susijusį kultūros paveldą saugo ir puoselėja 2002 m. savo veiklą pradėjusi Prano ir Jono Mašiotų atminimo puoselėtojų draugija (daugiau: http://www.kacergine.lt/?psl=bpm&;lan=lt ). Šios draugijos, VšĮ „Prienų drožėjai“ ir Kačerginės kultūros centro iniciatyva 2004 m. šalia namo pradėtas kurti Prano Mašioto pasakų parkas. (daugiau: http://www.savivaldybes.lt/zinios/index.php?lang=lt&;gr=naujienos&id=1172).
P. Mašiotas labiausiai žinomas kaip vaikų rašytojas. Iš maždaug 150 jo knygų vaikams apie 30 yra originalios. Kitos – sulietuvinti žymių Vakarų ir Rusijos autorių kūriniai vaikams. 1969–1983 m. Lietuvoje pakartotinai imta leisti P. Mašioto kūrinius vaikams. Serija pavadinta „Prano Mašioto knygynėlis“. “ Išleistos 37 knygos.
Pasirašydamas savo pavarde ir slapyvardžiais (Čiabuvis, Dvylis, Mošaitis, Niektauška, Pakeleivingas, Rygietis ir kt.) nuo 1888 m. įvairiuose to meto laikraščiuose rašė pedagogikos, vaikų literatūros, mokyklų darbo organizavimo, kalbos, visuomeninio gyvenimo, mokslo populiarinimo temomis, išleido aštuonis matematikos, fizikos, rašybos vadovėlius. Išvertė apie 60 knygų, tarp jų Džonatano Svifto „Guliverio kelionės“, Danielio Defo „Robinzonas Kruzas“, Herberto Velso „Pirmieji žmonės mėnulyje“ ir kt.
Apie P.Mašiotą išleistos knygos: Marijos Urbšienės-Mašiotaitės (dukros) atsiminimų knyga apie tėvą „Prie žibalinės lempos“ ( 1982 m.), Albino Degučio „Prano Mašioto bibliografija“ (1990 m), „Prano Mašioto šviesa“ (2013 m.), skirta 150-osioms rašytojo gimimo metinėms.

Daugiau apie jį: https://www.masiotas.kaunas.lm.lt/index.php?t=nuorodos.masiotas&;h=main.top
https://lt.wikipedia.org/wiki/Pranas_Ma%C5%A1iotas
http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=MA%D0IOTAS%20PRANAS

Lit.:

Novužės krašto vaikai / Bernardas Aleknavičius, Vincentas Aleknavičius. – Marijampolė : Ramona, 1999-. – t. : iliustr., portr.
[D.] 1, XVIII-XIX a. iškilieji zanavykai. – 1999 (Kaunas : Spindulys). – 243 p.

Kauno rajono gamta ir kultūros vertybės / [knygą ruošė: Rapolas Vasiliauskas … [et al.]. - Kaunas : Lututė, [1999] ([Kaunas]
Prano Mašioto pasakos atgimsta skulptūrų parke / Lina Sinkevičienė. – Nuotr. // XXI amžius. –2005, birž. 22.

Nuotr. https://www.krsvbiblioteka.lt/virtualusturas/

AKADEMIJA
Obelynės g. 8

„Tegul kiekvienas atiduoda visa, ką gali savo gimtajam kraštui…“ / T. Ivanauskas

Ant aukšto kairiojo Nemuno kranto tarp medžiais apaugusių Kamšos botaninio–zoologinio draustinio raguvų yra garsaus gamtininko, akademiko, biologijos mokslų daktaro, profesoriaus Tado Ivanausko (1882-1970) sodyba. Sodybos kompleksą sudaro parkas, sodas, gyvenamieji namai ir kiti statiniai.
Profesorius Tadas Ivanauskas Obelynėje gyveno 1921-1970 metais. Jo sukurtas ir puoselėjamas gamtos kampelis atspindėjo Lietuvos sodininkystės raidą. Profesorius anksti keldavosi, kasdavo duobes medeliams, juos skiepydavo, naikindavo piktžoles. Tado Ivanausko žmona Honorata puoselėjo gėlynus. Beveik 8 ha plote augo apie 100 obelų, 50 kriaušių veislių, daug slyvų, trešnių, įvairiausių gėlių, 300 rūšių ir formų augalų bei krūmų, 60 spygliuočių. Obelynė tapo profesoriaus draugų, mokslininkų, dailininkų, muzikantų, poetų, užsienio svečių mėgstama sambūrių vieta. Parkas 1958 m. paskelbtas respublikinės reikšmės istoriniu paminklu.
1973 m., po sodybos šeimininko mirties, gamtininko įdukros Eleonoros ir jos vyro Algirdo Baltuškevičiaus iniciatyva buvo įrengta T. Ivanausko memorialinė sodyba. Išsaugant garsiojo gamtininko palikimą daug pastangų įdėjo ir jo mokiniai: profesorius Mindaugas Navasaitis ir docentas Algirdas Navasaitis. 1997 m. ant namo sienos pritvirtinta ąžuolinė lenta su bareljefu ir profesoriaus žodžiais „Visą savo gyvenimą ir darbą pašvenčiau Lietuvai“.
Į Lietuvos kultūros vertybių registrą gyvenamasis namas įrašytas 1993 m., sodininko namas, paukštidė, sodas ir parkas – 2006 m. 2015 m. sodyba tapo Kauno rajono muziejaus filialu.

Daugiau apie Obelynės sodybą ir prof. T. Ivanauską: http://www.krmuziejus.lt/obelynes-sodyba/

Lit.:http://alkas.lt/2015/03/21/t-ivanausko-sodyba-obelyneje-globos-kauno-rajono-muziejus-nuotraukos/

Nuotr. https://www.krsvbiblioteka.lt/virtualusturas/# 

KAČERGINĖ
V. Mykolaičio-Putino g. 34A.

„Putinas yra iškiliausias XX a. poetas, daugiau kaip per 50 lyrinės kūrybos metų jungęs ir derinęs įvairias poetines tradicijas ir tendencijas, išgyvenęs didelius gyvenimo lūžius, bet vientisas savo asmenybe ir pasaulėvaizdžiu“, – apibūdino poetą viena iš jo kūrybos tyrinėtojų, literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė.

Vincas Mykolaitis-Putinas – vienas žymiausių lietuvių rašytojų, poetas, prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas, istorikas ir teoretikas. Aplenkdamas didžiuosius Lietuvos kurortus savo saulėlydžiui ir veržliai kūrybinei veiklai plėtoti pasirinko Kačerginės miestelį. Kačerginėje vasaroti pradėjo 1961 m., nuolat gyventi - 1962 m. Čia vertė „Poną Tadą“, planavo ir rašė atsiminimus, kūrė eilėraščius, tvarkė „Raštų“ leidimą. 1962 m. baigė „Mano mėnesių“ ciklą, parašė dvi poezijos knygas „Būties valanda“ (1963 m.) ir „Langas“ ( 1965). Rašė romano „Altorių šešėly“ 4-ąją dalį, bet nesuspėjo.
Šiuo metu V. Mykolaičio-Putino atminimą Kačerginėje mena išlikęs namas su memorialine lenta, prikabinta 1973 m. Lentoje įrašas: „Šiame name nuo 1961 m. gyveno ir 1967 m. birželio mėn. 7 d. mirė lietuvių literatūros klasikas, profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas“. Namas 1993 m. įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą. Namo kiemelyje V.Mykolaičiui-Putinui atminti 1981 m. pastatytas paminklas. Autorius – skulptorius B. Zalensas. Prie paminklo gegužės mėnesiais vyksta tradiciniai „Vasaros nakties ramybės skaitiniai“. 2008 m. sukurtas skulptūrinis suolelių parkas „Gamta ir žmogus: in memoriam“. Projekto autoriai Ž. Bekerienė ir M. Gintilienė, skulptoriai – A. Teresius ir V. Vikšraitis. Čia gyventojus ir svečius * kviečiame į nuolat rengiamas tradicines „Poezijos žydėjimo“ šventes. V. Mykolaičiui – Putinui 1970 m. pastatytas dokumentinis filmas „Vincas Mykolaitis-Putinas“. Režisierius – R. Šilinis. 1999 m. sukurtas vaizdo filmas apie jį „Einu“. Režisierius – M. Ivaškevičius. Išleista Jono Lankučio „Mykolaičio-Putino kūryba“ (1961, 1973, 1982, 1986 ), Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas parengė „Putinas – gyvenimo ir kūrybos akiračiai“ (1996 ); Donata Mitaitė parašė „Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną“; Dainora Eigminienė - „Vincas Mykolaitis-Putinas: gyvenimas ir kūryba“ (2001); Viktorija Daujotytė - Pakerienė – „Putinas: pasaulėvaizdžio kontūrai: kūrybos studija“ (2003 ), 2005 m. išleistas leidinys „Vinco Mykolaičio-Putino memorialinis muziejus ir jo veikla Marijampolėje“, 2013 m. - Stasio Lipskio knyga „Išsivadavimas.

Daugiau apie jį: http://www.amzinaitavo.lt/naujienos/kunigo-poeto-v-m-putino-biografijoje-slaptos-vedybos/, https://lt.wikipedia.org/wiki/Vincas_Mykolaitis-Putinas, http://www.xn--altiniai-4wb.info/index/details/1336
https://www.vilniausmuziejai.lt/putinas/apie_Putina.php

Lit.: http://kacergines.lt, https://aplinka.lt/kulturos-vertybiu-registras

Nuotr.