R. Požerskio fotografijos darbų paroda „Atlaidai“

Parodos plakatas

Paroda eksponuota nuo 2016 metų gruodžio 30 d. iki 2017 m. vasario 1 d.

Atlaidus R. Požerskis fotografavo daugiau nei du dešimtmečius (1974–2001) ir apkeliavo įvairias Žemaitijos bei Dzūkijos vietoves, tačiau nuostabos jausmas, kitoniško pasaulio įspūdis išliko visame fotografijų cikle. Jame įamžintos religinės apeigos, išraiškinguose žmonių veiduose atsispindinčios emocijos ir jų nekasdieniška išvaizda. Ne vienoje fotografijoje autorius užfiksavo ir įspūdingas atlaidų dalyvių minias civilizacijos dar mažai paliestos, tartum amžinos gamtos fone. Žmonės ir jų atliekami ritualai Požerskio fotografijose betarpiškai susiję su natūraliu gamtos pasauliu, kuris, regis, turi ne tik matomą, bet ir transcendentinį matmenį. Apeigų dalyvių dvasinius išgyvenimus padeda perteikti jų drabužius plaikstantis vėjas, vėliavos atgyja nušviestos saulės, o netikėtai užklupusi audra neleidžia pamiršti žmogaus ir jo apeigų trapumo amžinybės akivaizdoje.

Iš daugiau nei penkiolikoje tūkstančių kadrų užfiksuotų siužetų Požerskis kuria savitą fotografinį epą – didelės apimties, rodomus įvykius mitologizuojantį pasakojimą. Albume jis plėtojasi pagal tikrų atlaidų seką: žmonės atvyksta į šventę vežimais ar automobiliais, mergaitės pasipuošia baltais drabužiais, vyksta mišios ir ritualinė procesijos eisena aplink bažnyčią, o po mišių vyksta vadinamoji „dermavonė", per kurią vaikai priima sutvirtinimo sakramentą. Autorius dažnai renkasi plataus kampo optiką, neretai fotografuoja žemais rakursais, kurie dar labiau išryškina vaizdo deformacijas. Išraiškingos atlaidų akimirkos, įamžintos ekspresyviose fotografijose, byloja apie jaunatviškus autoriaus kūrybinius ieškojimus, norą atrasti ryškų ir įtaigų autorinį braižą. Kartu tokie darbai parodo Požerskio pirmojo mokytojo Aleksandro Macijausko įtaką ankstyviesiems jo darbams. Kai Požerskis ėmė fotografuoti atlaidus, vyresnysis jo kolega jau kūrė žymiausią savo ciklą Kaimo turguose (1969–1987), kuris tuometės Lietuvos fotografijos kontekste išsiskyrė ypatinga formos ekspresija, dramatiškumu ir net grotesko elementais.

Požerskio ciklas Atlaidai savo dokumentiniu turiniu yra savitas, lokalus ir galėjęs gimti tik Lietuvoje. Tačiau į savo šalies gyvenimą autorius žvelgė universaliu žvilgsniu. Jo darbai priklauso fotografijai, kurios atstovai atsigręžė į socialinius, kultūrinius, religinius savo šalies savitumus, ieškodami juose išlikusios tautos tapatybės ir kartu universalaus žmogiškumo esmės. Toks mūsų prasmingos būties pagrindas, žinoma, negalėjo būti tiesiog atrastas ir įamžintas fotojuostoje. Tačiau jį neabejotinai galėjo sukurti patys fotografai, sudėlioti iš daugybės kadrų, kurie tartum mozaika atgyja apibendrintame tautos ir žmogiškumo vaizdinyje. Nors ir subjektyvus, šis vaizdinys per ilgus dešimtmečius įsitvirtino mūsų kolektyvinėje savimonėje. Požerskio fotografijos joje paliko pėdsaką neatsitiktinai – autoriaus kūryba yra teigianti, o ne klausianti. Galbūt tai ir yra svarbiausias jo fotografijos bruožas, kurio neįmanoma pakartoti šiandien – abejojančios, kritiškos ir kitoniškumą sureikšminančios kultūros bei meno scenoje.

Tomas Pabedinskas