RAUDONDVARIO SENIŪNIJA 
Didvyrių km.

„Kiekvienas turėjo savo vaikystės svajonę. Tada, kai nešdavau mamai pirmąsias žibutes iš po senų lazdynų, karštai svajojau ir troškau tapti gamtininku. O tapau žurnalistu.“ / R. Budrys

Šalia Raudondvario, Didvyrių kaime išlikusi sodyba, kurią rašytojas, žurnalistas, publicistas, redaktorius Rimantas Budrys paveldėjo iš tėvo, ekonomikos profesoriaus ir politiko Dzido Budrio. Ant sodybos namo pritvirtinta atminimo lenta su įrašu, jog čia gyveno ekonomistas, profesorius Dzidas Budrys ir rašytojas Rimantas Budrys. Šiuo metu čia įkurta katalikiškos bendruomenės „Gyvieji akmenys“ rekolekcijų sodyba, kurioje organizuojami įvairius renginiai: savaitgalių rekolekcijos suaugusiems ir jaunimui, vasaros stovyklos vaikams ir paaugliams.
R. Budrys vaikystę praleido Didvyrių kaime (Kauno r.), 1937–1942 m. mokėsi Raudondvario pradžios mokykloje. Būdamas dešimties metų leido laikraštuką, kuris tapo pirmuoju žingsneliu į literatūrą. Kūrinius pradėjo spausdinti nuo 1947 m. Sukūrė ne vieną pasaką, novelę, apybraižą vaikams. Kūriniai „Švelniaragis grįžta į girią“, „Kanapėtas šienpjovys“, „Tėtis ir jo vaikai“, „Ežeruosna grįžta vasara“ išaugino ne vieną skaitytojų kartą. Pokario metais pirmasis pradėjo rašyti apie keliones po Tarybų Sąjungą. 1955 m. išleista pirmoji kelionių apybraižų knyga „Baltųjų naktų krašte“. Parašė scenarijų dokumentinėms kino apybraižoms „Skriskite, baltosios gulbės“ (1965 m.), „Ežeruosna grįžta vasara“ (1966 m.). Apybraižų ir grožinės literatūros kūrinių išversta į rusų, ukrainiečių, anglų, vokiečių ir kt. kalbas.
Tapęs rašytoju, dažnai atvykdavo į Raudondvarį, Didvyriuose įkūrė dendrologinį parką, kuriame žaliuoja daugiau nei šimtas rūšių medžių ir krūmų. Moksleiviams čia rengiamos gamtos pažinimo pamokos. Raudondvario gimnazijos bibliotekai (2014 m. bibliotekai suteiktas R. Budrio vardas) Budrio dukra Elena Budrytė-Rinkevičienė padovanojo tėvo sukauptą literatūrą (apie 800 knygų), vyriausias sūnus Rimantas R. Budrys – kompasą, medžiotojo pažymėjimą ir kėdutę, švilpynių žvėrių garsams pamėgdžioti. „Už gerą mokymąsi man tėtis padovanojo kelionę po tundras, o už varovo darbą medžioklėje gavau tris rublius“, – pasakojo R. R. Budrys.

Daugiau apie jį: https://lt.wikipedia.org/wiki/Rimantas_Budrys
http://www.kaunozurnalistai.lt/28546/

Lit.: Visuotinė lietuvių enciklopedija / [mokslinė redakcinė taryba: pirmininkas - Juozas Tumelis … [et al.]. - Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos inst., 2001. - [T.] 3 : Beketeriai - Chakasai. – 2003.
Nuotr.iš httpwww.gyviejiakmenys.ltsodybasodyba.htm

BABTŲ SENIŪNIJA
Babtų kapinės

Babtų kapinėse palaidotas knygnešys Kazimieras Jonaitis (1863-1962 ), gyvenęs Eglynų ar Šašių km. . Ant kapo giminių iniciatyva, pastatytas standartinis paminklas.

K.Jonaitis buvo kaimo kalvis. Bendradarbiavo su knygnešiu Jurgiu „Suvalkiečiu", saugodavo ir slėpdavo jo atneštą lietuvišką spaudą (per metus 2-3 kartus). „Aš nesu knygnešys, aš tik slėpiau lietuviškus raštus, kuriuos man pavesdavo slėpti knygnešys, vadinamasai Jurgis Suvalkietis. Atnešęs raštų iš Suvalkų krašto, toliau nešdavo juos į Panevėžio apylinkę, kame buvo kitas toks, kaip ir aš, jo raštų saugotojas... jos gulėjo pas mane paslėptos po grindimis medinėje dėžėje... Pavojus buvo nemažas. Žinojau, kad jeigu rastų pas mane lietuvišką elementorių ar vogtą arklį, tai už elementorių man tektų nukentėti daugiau... „ / K.Jonaitis

Lit.: Knygnešys, 1864-1904 / redaktorius P. Ruseckas. - 2-asis fotografuot. leid.. - Vilnius : Valst. leidybos centras, 1992. - 2 t.. - Faksimilė leid.: Kaunas : Spaudos fondas, 1926-1928.

BABTŲ SENIŪNIJA
Panevėžiuko kapinės

Ant knygnešio Martyno Ramanausko (1875- 1932) kapo pastatytas trapecijos formos betoninis paminklas. Ant betono plokštės įrašas : „Čia palaidotas ir brolis Vincas, buvęs kaimo daraktorius". Pastatytas 1966 m.  

KULAUTUVOS SENIŪNIJA

Kulautuvos kapinėse palaidotas žymus šio krašto knygnešys Stasys Bulota (1876 - 1950). Knygnešio darbą pradėjo būdamas 18 metų. Su tėvais iki Mažosios Lietuvos plukdydavo sielius, grįždamas M. Jankaus spaustuvėje paimdavo lietuviškų knygų ir gabendavo jas į Lietuvą. Palaikė glaudžius ryšius su Naumiesčio knygnešiais, gyvendamas Jurbarke padėjo nelegaliems bėgliams trauktis į JAV. Caro žandarams susekus jo veiklą, pasitraukia į Prūsiją, 1911 m. - į Ameriką. Į Lietuvą grįžo 1921 m. Paveldėjęs tėvų žemę bei panaudojęs JAV uždirbtus pinigus Juočionyse (Kulautuvos sen.) įsigijo keletą vasarnamių, laikė aludę, smulkių prekių bei tabako krautuvėlę. Tarpukario Kulautuvoje aktyviai dalyvavo kurorto veikloje. Jis buvo komiteto A.Smetonos jubiliejui rengti narys. 1934 m., minint A.Smetonos 60-ies metų jubiliejų, apdovanotas knygnešio medaliu, 1937 m. vasario 16 d. - Vytauto Didžiojo ordino trečiojo laipsnio medaliu. Jo atminimui Knygnešių giraitėje Vilkaviškio rajone pasodintas vardinis ąžuoliukas.

Nuotr. https://www.krsvbiblioteka.lt/virtualusturas/

Basųjų karmeličių vienuolija Lietuvoje veikia nuo 1638 m. (įkurta Ispanijoje XVI a.). Pirmosios karmelitės į Vilnių atvyko iš Lenkijos. Karo su švedais metu seserys vienuolyną paliko ir 1655–1667 m. pasitraukė į Moraviją bei Vengriją. Į Vilnių sugrįžo 1667 m., po 12-os metų klajonių. Seserų bendruomenė Vilniuje sėkmingai gyvavo iki pat 1864 m. sukilimo.
1865 m. Rusijos vidaus reikalų ministerijos dekretu basųjų karmeličių vienuolynas uždarytas. Seserys perkeltos į Vilniaus benediktinių vienuolyną.
Praėjus 300 metų nuo vienuolyno steigimo datos, 1938 m. basosios karmelitės iš Krokuvos bei Poznanės bendruomenių atnaujino fundaciją Vilniuje. Dešimties seserų bendruomenė Vilniuje gyveno iki 1945 m. Pasikeitus politinėms sąlygoms, karmelitės pasitraukė į Lenkiją.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, kelios moterys, trokšdamos pasišvęsti Dievui, kreipėsi į tuometinį Kauno arkivyskupą kardinolą Vincentą Sladkevičių ir į Basųjų karmelitų Ordino generalinį vyresnįjį, prašydamos atkurti Lietuvoje basųjų karmeličių vienuolyną. Šventajam Sostui pritarus, Ordino Generolas suteikė leidimą įsikurti. Atvykusios keturios karmelitės iš užsienio, laikinai įsikūrė buvusioje Paštuvos parapijos klebonijoje. 1994 m. Paštuvoje oficialiai atidarytas Basųjų karmeličių vienuolynas. 2000 m. pastatytas ir pašventintas naujas vienuolyno pastatas. Architektas – Regimantas Andriuškevičius. Po 2012 m. gaisro, sunaikinusio vietinę Paštuvos Šv. Barboros bažnyčią, parapijos tikintieji šv. Mišių rinkosi į vienuolyno koplyčią.

Daugiau: http://www.karmelites.lt

Lit.: http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/su-rupesciu-nasta-paguodos-i-vienuolyna.d?id=13546385

Nuotr.:  http://kaunoarkivyskupija.lt/pastuva/