VILKIJOS DVARAS
Vilkijos seniūnija

Po Žalgirio mūšio (1410 m.) Vilkijoje įkurtas LDK dvaras, iš kurio 1426 m. gegužės 3 d. kunigaikštis Vytautas parašė du laiškus Kryžiuočių ordino didžiajam magistrui P. Rusdorfui.
1549 m. dvarą Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas užrašė Barborai Radvilaitei. 1567 m. Vilkiją valdo Pacai, nuo 1600 m. - kunigaikščiai Palubinskiai. 1740 m. savininku tampa A. Zabiela, apie 1830 m. dvaras parduotas grafui M. Tiškevičiui.
1926 m. dvarą nupirko agronomas Jonas Tallat-Kelpša. Augino grūdines kultūras, įveisė nemažą sodą bei pradėjo auginti veislinius gyvulius. Dvarui priklausė 125 ha dirbamos žemės.
1951 m. įkurtas žvėrininkystės ūkis. Tai vienas iš pirmų ir seniausių žvėrininkystės ūkių Lietuvoje.
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, 1992 m. įkurtas kailinių žvėrelių auginimo ūkis „Vilkijos ūkis“, kuriam vadovauja Jono Tallat - Kelpšos anūkas dr. Česlovas Tallat - Kelpša.

Lit.: Vilkija 1426-1996[lankstinukas] / A. Sniečkus,1996.

                                         Išlikęs dvaro kumetynas

Nuotr. Alinos Ovčiarovienės, 2015 m. 

SAMYLŲ SENIŪNIJA

Dubravos eksperimentinėje - mokomojoje miškų urėdijoje, Šilėnų girininkijoje yra kamienais suaugę medžiai - ąžuolas ir pušis. Medžiai taip suaugę, lyg būtų iš vieno kelmo. Aukščiau kamienai išsiskiria. Pušies kamienas ties suaugimu susiplojęs, o ąžuolo šakos įaugusios į pušies kamieną. Tai iš tiesų graži bičiulystė.
Legenda byloja: „Pamilo ąžuolas pušį. Jų draugystės pradžios niekas nežino. Ar kėkštas pamiršo, kur paslėpė gilę, ar voveraitė pametė pušies kankorėžio sėklą. Iš daigelių išaugo medžiai, ir vienas nuo kito neatsitraukė daugiau kaip 150 metų. Laikas vis stipriau glaudė ąžuolėlį prie savo lieknosios pušelės. Taip ir liko kartu visam gyvenimui žaliuoti ir šalti, tyliai ošti ir su vėtromis kovoti".
Pušies aukštis – 31, 5 m, ąžuolo – 28 m. Abiejų medžių apimtis – 3,60 m. 1971 m. medžiai yra paskelbti kaip valstybės saugomas gamtos paveldo objektas, o 1987 m. – priskirti prie respublikinės reikšmės paminklų.

Lit.: Lietuvos gamtos paminklai / Gediminas Isokas. - Vilnius : Mintis, 1995 (Kaunas : Spindulys). - 452, [2] p. : iliustr.

ZAPYŠKIS, Vytauto g.

Zapyškio senųjų kapinių koplyčia stovi senosiose kapinėse prie pagrindinės Vytauto g.
Teritorija Priklauso Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo parapijai.
Pastatas vienaaukštis, su pastoge, sumūrytas iš molio plytų. Viduje įrengta medinė sijinė perdanga, fasadai nutinkuoti. Viduje įrengtas altorius. Stogo rytų pusėje koplytėlė su varpu ir kryžiumi neišlikusi. Koplyčioje laidoti kunigai, tarp jų – ir Zapyškio parapijos klebonas Jurgis Kolyta, globojęs Vincą Kudirką. Sakralinės paskirties statinys ne kartą kentėjo nuo aukso ieškotojų nagų – manyta, kad kunigai buvo laidojami su jiems priklausiusiomis vertybėmis. Per tokius vandališkus išpuolius stipriai nuniokotas koplyčios vidus.
Koplyčia yra regioninės reikšmės architektūros ir dailės paminklas, 1992 m. įregistruotas LR Kultūros vertybių registre.
Šiuo metu koplyčia uždaryta, nenaudojama, joje padėti kapinių kryžiai.

Lit. ir nuotr.: https://lt.wikipedia.org/wiki/Zapy%C5%A1kio_sen%C5%B3j%C5%B3_kapini%C5%B3_koply%C4%8Dia

BABTŲ SENIŪNIJA
Bakšių miškas

Ąžuolas „Galiūnas“ – Kauno rajono savivaldybės saugomas botaninis gamtos paveldo objektas, 2010 m.įrašytas į Saugomų teritorijų valstybės kadastrą. Ąžuolas stūkso Babtų seniūnijoje esančiame Bakšių miške. Pasiekiamas kelio Vandžiogala–Užumiškiai–Pakapiai 6–ajame kilometre, tarp Užumiškių ir Kačergių, pasukus į vakarus lauko keliuku, apie 1,3 km iki nedidelio miškų masyvo. Medis auga šiauriniame drėgno lapuočių miško kampe, apie 100 m nuo keliuko, supamas tankių krūmokšnių, iš toliau nėra pastebimas. Medžio kamienas dvilypis, 1,3 m aukštyje yra 4,90 m storio, nedrevėtas, padengtas stora kamštine žieve, 3,40 m aukštyje šakojasi į du atskirus kamienus.

Lit. ir nuotr.: https://lt.wikipedia.org/wiki/%C4%84%C5%BEuolas_%E2%80%9EGali%C5%ABnas%E2%80%9C

KULAUTUVOS SENIŪNIJA

Jis yra Kulautuvos girininkijos 22 masyvo kvartalo Nr. 169 R dalyje, 80 m į ŠV nuo Kulautuvos kapinių ŠR kampo ir kelio į Kulautuvą (atsišakojančio iš Kauno–Jurbarko kelio), dešiniajame Nerėpos upelio krante. Vadinamasis Karalaitės akmuo stovėjo Nerėpos upelyje, prie Nerėpos ir šaltinio santakos. Akmuo buvęs didelis, „žmogaus pavidalo". Pokario metais suskaldytas ir panaudotas statyboms. Apie Karalaitės akmenį buvo pasakojama, kad tai esanti iš liūdesio suakmenėjusi mergina, o šaltinis esąs jos ašaros. Iš seno vietovėje prie šaltinio (kai kada vadinamoje Milžinkapiu) stovėjęs kryžius. Šaltinis lankomas ir dabar, prie jo rasta juostelių nuo gėlių ir puokščių.

Kultūros paveldo departamentas

LAPIŲ SENIŪNIJA

Atodanga yra Drąseikių kaime, Lapių girininkijoje ir tęsiasi palei dešiniąją Neries pakrantę daugiau kaip 200 m. Pasiekiama iš kelio, Vilijampolė–Žeimiai–Šėta, pasukus per kolektyvinius sodus.
Jos aukščiausioji vieta siekia 30,2 m. Viršutinė dalis yra statmena it siena. Nuožulnesnėse vidurinėje ir apatinėje dalyse gausu moreninio priemolio nuošliaužų. Ten kur šlaitų danga stabilesnė, auga alksniai, lazdynai, karklai ir kiti krūmai, žolė. Atodangos papėdėje smulkesnio grunto nemažai nuskalauja pakilusi Neris (ypač pavasarinio polaidžio metu), todėl čia yra susikaupę daugiau gargždo ir didokų riedulių. Atodangoje ties Drąseikiais rasta akmens amžiaus stovyklų pėdsakų bei neolito dirbinių: strėlių antgalių, rėžtukų, grumžtukų. 1964 m. atodanga paskelbta geologiniu gamtos paminklu, o 1985 m. priskirta prie respublikinės reikšmės paminklų.

Lit.: Lietuvos gamtos paminklai / Gediminas Isokas. - Vilnius : Mintis, 1995 (Kaunas : Spindulys). - 452, [2] p. : iliustr.

Nuotr.: http://kaunas.kasvyksta.lt/2014/11/02/rajonas/draseikiu-atodanga-ne-visiems-prieinamas-gamtos-paminklas/

VILKIJA
Kauno Mažoji g. 2

Įkurtas 1990 m. Tai seniausias išlikęs pastatas Vilkijoje. Manoma, kad šiam namui yra virš 300 metų. Jo sienos regėjo mums gerai žinomus lietuvių kūrėjus, tačiau ryškiausią pėdsaką čia paliko garsiausias lietuvių tautodailininkas Antanas Juška. Jo sukaupti lietuvių liaudies dvasiniai turtai ir šiandien stebina savo gausa. A. Juškos amžininkai mini daugiau nei 70 000 senųjų lietuviškų žodžių žodyną, 7 000 dainų dainyną, apie 2 000 melodijų rinkinį, Vydūno ranka rašytus laiškus, B. Buračo autografais paženklintas knygas, dešimtis raštais mirgančių audinių, skrynių, šimtus senosios buities rakandų. Kasmet čia vyksta tradicinės brolių Juškų dainų ir kalendorinės šventės, rengiamos parodos, susitikimai su įdomiais žmonėmis.

Istorija:

Vilkijoje, Kauno mažojoje gatvėje, garsėjo namas, pažymėtas antru numeriu. XVIII a. pr. šioje vietoje buvo pastatyta antrosios Vilkijos bažnyčios klebonija. Iki mūsų dienų iš viso ansamblio išliko tik senosios klebonijos pastatas ir dalis sodo.
1862-1864 m. šiame name gyveno garsus tautosakininkas, etnografas ir kalbininkas Antanas Juška. Vėliau čia laikinai buvo apsistojęs Vilkijon ištremtas Kazimieras Jaunius.
1892 m. bažnyčia gaisro metu sudegė. Po kurio laiko buvo pastatyta nauja bažnyčia, o šalia jos ir nauja klebonija. Senoji klebonija buvo parduota miestelėnams.
Prieš II-ąjį pasaulinį karą namą nupirko akušerė O. Mongirdienė ir jos antrasis vyras poetas A. Fiodorovas. Naujieji šeimininkai namą pavertė savotišku kultūros centru. Pas juos dažnai svečiuodavosi, o kartais ir apsigyvendavo tokie garsūs mokslo, meno ir kultūros žmonės kaip M. K. Čiurlionis, P. Kalpokas, A. Žmuidzinavičius, N. Rerichas, B. Dauguvietis, V. Mykolaitis-Putinas, S. Nėris, P. Cvirka, A. Gricius, K. Binkis, A. Herbačiauskas, J. Naujalis, J. Buninas, A. Sabaliauskas, A. R. Niemis, V. Kuzma, Laimingas Žemgalių Jaunutis ir daug kitų iškilių to metų žmonių.
1970 m. Vilkijos senoji klebonija įtraukta į vietinės reikšmės istorinių paminklų sąrašą.
1979 m. iš O. Mongirdienės namą, planuodamas čia įkurti Vilkijos miesto kraštotyros muziejų, nupirko Kauno rajono vykdomasis komitetas.
Pastato restauravimo projektas parengtas 1984 m.
1989 m. muziejaus kūrėju ir vadovu buvo išrinktas Kauno paminklosaugos klubo narys ir ūkvedys Arūnas Sniečkus.
1990-ieji – muziejaus darbo pradžios metai.
1998 m. muziejus tapo pavaldus Kauno rajono kultūros, švietimo ir sporto skyriui.

Lit.: http://www.krmuziejus.lt/a-ir-j-jusku-etnines-kulturos-muziejus/

Nuotr.: https://www.krsvbiblioteka.lt/virtualusturas/

RINGAUDŲ SENIŪNIJA
Gaižėnų km.

„Aš, baigdamas savo amžių, trokšte trokštu išsimokėt iš dvasiškų skolų savo giminei, kurią myliu iš visų silų, iš visos širdies...“/ A.Vištelis

„O, brangi lietuviškoji, / Šventa kalba prigimtoji, / Už žemčiūgus tu brangesnė/ Ir už viską tu meilingesnė.“/ A.Vištelis-Višteliauskas

Andrius Vištelis – Višteliauskas buvo bene žymiausias „Aušros“ poetas, jos rėmėjas ir platintojas, tačiau poetinis talentas nebuvo stipriausia šios asmenybės pusė. Kitas Vištelio biografijos posūkis – 1863 m. sukilimas. Dalyvavo kovose Balbieriškio, Pilviškių, Ąžuolų Būdos miškuose. Už sumanumą ir drąsą pelnė karininko laipsnį. Sukilime jis ne tik kovojo, bet ir kūrė sukilėlių dainas. Bene populiariausia ir dar ilgai po sukilimo dainuota – „Maršas Lietuvos“. Sužeistas pateko į nelaisvę ir nežinia kokiu būdu pavyko pabėgti į Vakarus. Atsidūrė Italijoje, kovojo Garibaldžio armijos gretose. 1886 m. išvyko į Pietų Ameriką, kur gyveno iki gyvenimo pabaigos.
Gyvendamas svetur, palaikė glaudžius ryšius su M. Akelaičiu, J. Basanavičiumi, J. Šliūpu, J. Mikšu, M. Jankumi ir kitais Lietuvos šviesuoliais. Bendradarbiavo „Varpe“, „Lietuviškajame balse“, „Vienybėje lietuvninkų“ ir kt. Pasirašinėjo slapyvardžiais J. A. W. Lietuvis, JAVL, KJAWL. Kurti pradėjęs nuo 17 metų, parašė lyriškų, artimų liaudies dainoms eilėraščių, pasakėčių („Lietuviškoji kalba“, „Regėjimas“, „Šviesūnas ir pelėda“), išvertė lenkų poezijos kūrinių, tarp jų – J. Kraševskio „Vitolio raudą“ (1881). Jo kūrybinis palikimas išbarstytas Tilžės, Poznanės, Karaliaučiaus, Varšuvos ir kitų miestų lietuvių ir lenkų spaudoje.
1983 m. išleistoje P. Palilionio poemoje „Vėjuota saulė“ viena poema „Visais gyvybės ko-deksais“ skirta A. Vištelio atmini¬mui. 1987 m. Kauno dramos teatras pastatė J. Marcinkevičiaus pjesę apie A. Vištelį „Erelnyčia“ (šeši vieno gyvenimo epizodai).
1995 m. Gaižėnų kaime, Ringaudų seniūnijoje pastatytas paminklinis akmuo, skirtas gimtosios sodybos vietai pažymėti. Ant akmens įrašas : „Aušrininko, varpininko, 1863 m. sukilimo Lietuvoje ir Garibaldžio kovų Italijoje dalyvio, poeto A.Vištelio – Višteliausko gimtinė. 1995“ (manoma, jog čia poetas gimė).

Daugiau apie jį:
https://lt.wikipedia.org/wiki/Andrius_Vi%C5%A1telis-Vi%C5%A1teliauskas https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/andrius-vistelis-visteliauskas- viena- ispudingiausiu-istoriju-kuria-galima-papasakoti-apie-xix-a-lietuviu-rasytojus-286-722090

Nuotr. Virginijos Tamašauskienės