Vilkijos bibliotekoje – unikalių lėlių paroda

Labai džiaugiamės galėdami eksponuoti unikalią Alinos Koldun personalinę autorinių lėlių parodą.

Alina Koldun apie kūrybą ir save:
„Lėlių kūryboje esu „paskendusi“ nuo 2008-ųjų, t. y. jau beveik 14 metų, ir vis dar jaučiuosi naujokė. Nes su kiekvienu projektu vis tenka išrasti kažką nauja. Kodėl aš jas darau? Nes jau negaliu kitaip. Tai nėra mano darbas, aš negaminu jų konvejeriu, eksploatuodama vieną idėją. Jų gimsta visai nedaug, tik po keletą per metus. Naują projektą pradedu tik tada, kai idėja būna visiškai subrendusi. Mano supratimu, yra autorinė lėlė ir yra meninė lėlė. Kiekviena meninė lėlė yra autorinė, bet ne kiekviena autorinė lėlė yra meninė. Jas skiria unikali idėja ir atlikimo kokybė. Negali būti jokio, net menkiausio, plagiato, idėjų atkartojimo, o atlikimas privalo būti maksimaliai nepriekaištingas. Kas, jei kas nors, kada nors netyčia ar iš reikalo turės išrengti, kažką praardyti, kad man niekados nebūtų gėda dėl paliktų siūlų, vielos ar nenušlifuotos kūno dalies.

Iš kur atsiranda idėjos? Man lėlių kūryba panaši į keliones po tolimas egzotines šalis. Iš tolimųjų kraštų mes atsivežam suvenyrų, naujų potyrių, skonių, naują estetiką ir supratimą apie pasaulio įvairovę. Panašiai ir mano lėlės. Tik aš ne atsivežu, o įkūniju neapčiuopiamus pojūčius iš svajonių ir fantazijų. Dažniausiai lėlės gimsta serijomis, temomis, bent po kelias. Ir tai yra mano kitų, išgalvotų pasaulių vizija. Tai aš žiūriu į cirko užkulisius ir gimsta rimti klounai, vikrūs akrobatai ir mielos dresuotojos. Tai aš užsisvajoju apie Viktorijos laikų kelionių ir išradimų romantizmą ir tada gimsta merginų serija kolonijinio stimpanko stiliumi, su fantastiniais gyviais ir neįmanomais buitiniais mechanizmais. Aš giliai domiuosi kostiumo istorija, todėl tai dažnai atspindi ir lėlių kūryba. Man patinka fantazuoti, kaip galėtų atrodyti belle epoque teatro aktoriai ir jų scenos kostiumai ar viduramžių laikų Vilniaus miestietės.

Atrodo, viską tą patį galima įkūnyti, pavyzdžiui, tapyboje. Tačiau lėlių kūryba žavi tuo, kad vienu metu turi būti šimto amatų meistru. Reikia būti ir skulptoriumi, ir dailininku, ir išmanyti anatomiją, dirbti ir siuvėju, ir batsiuviu, ir peruką sumeistrauti, ir mikroskopinį juvelyrinį papuošalą pagaminti. Regis, dabar prieinama tiek daug įvairiausių detalių, papuošalų, miniatiūrų, paruoštukų, formų, kad pakanka tik tinkamai viską sukomponuoti ir jau gali vadintis Autoriumi. Tačiau autorinė etika sako, kad negalima naudoti jokių gatavų detalių, net smulkiausios dirbtinės gėlytės. Viskas turi būti padaryta savarankiškai.

Pašaliniam žmogui atrodo, kad su lėlėmis žaidžia tik mažos mergaitės. Bet šios lėlės yra kitokios. Jomis žaidžiama rimtai. Tai yra atskiras didžiulis suaugusių vaikų pasaulis. Šitie kuoktelėję žmonės nemiega naktimis kažką šlifuodami ar klijuodami, jie vyksta į kitą pasaulio kraštą į parodas, rausiasi blusturgiuose ieškodami antikvarinių nėrinių, susitinka festivaliuose ir dalijasi „kriminaliniais“ pasakojimais, kaip pritvirtinti galvą ar pritaisyti netyčia nukirstą pirštuką. O baisiausia, kad ši „liga“ – labai užkrečiama, yra daug norinčių išmokti. Iš savo mokytojavimo patirties galiu drąsiai pasakyti, kad svarbiau – ne išmokti kažkokių technologijų ar lipdymo algoritmų, o išlaisvinti savyje svajojantį vaiką.“

Maloniai kviečiame apsilankyti Vilkijos bibliotekoje ir pasigrožėti.

Vilkijos bibliotekos vyr. bibliotekininkė Liucija Baltiejienė