Bendruomeniškiausios 2020 metų bibliotekos

Technologijų ir žmonių susvetimėjimo kontekste bendruomeniškumo skatinimas įgyja ypatingą reikšmę. Kalbiname Lietuvos viešųjų bibliotekų asociacijos „Bendruomeniškiausios 2020 metų bibliotekos“ apdovanojimą gavusios Kauno rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Vilkijos padalinio darbuotojas Jolantą Bačėnienę ir Liuciją Baltiejienę.

1. Vertiname jūsų abiejų atliktus darbus, atkaklumą, kūrybiškumą ir atvirumą žmonėms. Kaip jaučiatės gavę šį apdovanojimą?

Vyr. bibliotekininkė Jolanta Bačėnienė: Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad esame įvertintos. Man asmeniškai šis darbas labai patinka. Dirbu ne dėl įvertinimo, tačiau labai malonu būti apdovanotai. Nuoširdžiai dėkoju Kauno rajono savivaldybės viešosios bibliotekos kolektyvui, kolegėms už šiltą bendravimą ir bendradarbiavimą. Ši nominacija – mūsų visų.

Vyr. bibliotekininkė Liucija Baltiejienė: labai malonu, kad esame pastebėtos ir įvertintos. Nemėgstu daugžodžiauti, todėl sakau – tegul patys darbai kalba už save.

2. Vilkijos miesto biblioteka kartu su bendruomene, ugdymo įstaigomis, nevyriausybinėmis organizacijomis nuolat įgyvendina kultūrinius, socialinius projektus, skelbia akcijas, konkursus, buria knygų mylėtojus, krašto kultūros paveldo puoselėtojus. Dirbate daug ir nuoširdžiai, išduokite, iš kur semiatės energijos? Su kokiomis mintimis pradedate ir baigiate darbo dieną?

J. B.: Energijos semiamės iš gyvenimo, kasdieniame darbe daug padeda per dvylika darbo metų įgyta patirtis. Gera nuotaika – gera darbo pradžia. Darbą taip pat baigiu gera nuotaika, nes jaučiuosi nuveikusi kažką naudingo.

L. B.: Esu iš tų žmonių, kurie jaučia atsakomybę visame kame. Kitaip nemoku. Kad produktyviai dirbčiau, būtinai skiriu laiko sau ir savo poreikiams – kokybiškam miegui, grynam orui, pomėgiams, arbatos puodeliui, gerai knygai. Iš ten ir energija...

Darbas su žmonėmis man patinka – mėgstu bendrauti su garbaus amžiaus senjorais, kurie pasidalina patirtimi, nors vaikai ir jaunimas – taip pat įneša naujų minčių ir idėjų, tik su jais bendravimas jau yra visai kitoks. Džiaugiuosi, kad skaitytojai manimi pasitiki, sulaukiu nuoširdžių įvertinimų ir gerų žodžių bei atsiliepimų – tas ir skatina dirbti.

3. Turite daug patirties dirbant dėl bendruomenės ir su bendruomene. Su kokiais kasdieniais iššūkiais susiduriate puoselėdamos bendruomeniškumą?

J. B.: Prieš pradedant darbą bibliotekoje turėjau daug patirties dirbant su bendruomenėmis ir man tai puikiai sekėsi. Jei esi lankstus, tikrai rasi priėjimą ir spręsi klausimus bendruomeniškai. Nuoširdume ir paprastume slypi geras bendradarbiavimas.

L. B.: Kiekvienas žmogus skirtingas, tad darbo eigoje matai, kaip su vienu ar kitu bendrauti, kokie poreikiai ar kokios galimybės, kad nebūtų iššūkių. Stengiamės ieškoti kompromisų, jeigu kyla klausimų ar skiriasi požiūriai. Smagu, kad bendruomenės nariai, su kuriais bendradarbiaujame, noriai priima pasiūlymus, taip pat sulaukiame pasiūlymų ir mes.

4. Vykdydama kultūrinę ir projektinę veiklą, biblioteka bendradarbiauja su seniūnija, kultūros centru, sveikatos priežiūros centru, ugdymo įstaigomis, labdaros ir paramos fondo „Nemuno vaikai“ bendruomene, kitomis organizacijomis. Ryšius megzti ir bendradarbiauti ne visada lengva užduotis, papasakokite, kaip jums tai sekasi?

J. B.: Pati dalyvauju įvairiuose projektuose, taip pat bendradarbiaujame su seniūnija, kultūros centru, sveikatos priežiūros centru, ugdymo įstaigomis, labdaros ir paramos fondo „Nemuno vaikai“ bendruomene Vilkijos neįgaliųjų sąjunga. Jei dalyvauji ir prisidedi savo veikla bendruomenėje, tai padeda ir tau, todėl bendradarbiavimas vyksta natūraliai, kai padedam vieni kitiems.

L. B.: Ieškau būdų, kad bendradarbiavimas teiktų abipusę naudą, tokią kaip reklama, viešinimas, informacijos platinimas ar bendri renginiai, tad dažniausiai sėkmingai bendradarbiaujame.

5. Vienas iš bendruomenei svarbių projektų, kuriame biblioteka dalyvauja kaip Vilkijos seniūnijos partnerė, yra „Šiuolaikinė seniūnija“ – projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis. Projekto dalyviai kartu su bendruomene sukūrė Vilkijos miesto meninį žemėlapį ir gatvės meno Vilkijoje planus. Aktyviai dalyvavote projekte, ar jaučiasi, kad susipažinę su savo miesto istorija žmonės pradeda labiau didžiuotis savo gyvenamąja vieta, įsimyli savo miestą?

J. B.: Sakoma, kad dažnai nevertiname, ką turime gražaus netoliese, gražius dalykus pastebi atvažiavę svečiai, taip yra ir Vilkijoje. „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ įnešė didelę kibirkštį į mūsų bendruomenę, tai labai jaučiasi, žmonės atkreipė dėmesį į savo aplinką.

6. Rengiate susitikimus jaunimui ir jų tėvams su Lietuvos kariuomenės kūrėjais, kariais savanoriais, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos nariais, skatinate jaunimą tapti Lietuvos patriotais ir domėtis savo šalies istorija. Kas Jus skatina daug dėmesio skirti jaunimo patriotinių jausmų ir pilietiškumo ugdymui?

J. B.: Visa šeima esame arti Lietuvos kariuomenės savo veiklomis ir vertybėmis, esu Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugijos valdybos narė, vyras atsargos karininkas, sūnus buvo karys savanoris. Manau, kad susipažinimas su kariuomene jaunimui duoda gerą patirtį, jie turi gauti galimybę prisiliesti prie Lietuvos istorijos ir kartu joje dalyvauti.

7. Aktyviausia Vilkijos m. bendruomenės dalis susitelkia bibliotekoje veikiančiuose klubuose. Klubiečiai aktyvūs kultūrinių veiklų ir skaitymo akcijų dalyviai, populiarintojai. Išduokite, kokios paskutinės klubiečių skaitytos knygos sukėlė daugiausiai susidomėjimo ir diskusijų?

J. B.: Dėl epidemiologinės situacijos susitikimai paretėjo, renkamės nelabai dažnai, bet nariai patys palaiko iniciatyvą susitikti ir veikla nenutrūksta. Su vaikų skaitytojų klubu labai smagiai skaitėme visą knygų seriją apie Dorę, diskutavome, piešėme, vaikams labai patiko.

L. B.: Labai įvairiai būna – būna, kad mes pasiūlome, būna, kad iš pačių klubiečių sulaukiame pasiūlymų apžvelgti vieną ar kitą įdomią knygą. Vienos iš paskutiniųjų tarp suaugusiųjų daugiausiai susidomėjimo sulaukė D. Owens „Ten, kur gieda vėžiai“, taip pat K. Sabaliauskaitės „Petro Imperatorė II“.

8. Klubų veikloje dalyvauja ir paaugliai, daug dėmesio skiriate jiems, siekdami sudominti literatūra. Jaunuoliai dažnai yra ta bendruomenės dalis, kurią sunkiausia sudominti kultūrinėmis veiklomis, kaip pavyko juos įtraukti?

J. B.: Paauglius padeda pritraukti skaitymo akcijos su žadamais prizais. Šią vasarą jie buvo labai susidomėję skaitymo skatinimo iššūkiu „Vasara su knyga“, skaitė ir labai laukė asmeninių dovanėlių, pažymėjimų. Individualus darbas su kiekvienu iš jų ir asmeninis dėmesys labai svarbus. Taip pat padeda mokytojai, kurie per organizuojamas veiklas atveda jaunimą į biblioteką, užmezgame kontaktą, stengiamės išlaikyti susidomėjimą skaitymu ir mūsų veiklomis.

L. B.: Taip, paaugliai – sunkiausiai „pasiduodanti“ bendruomenės dalis. Pirmiausiai ką reikia padaryti – tai susibičiuliauti su paaugliu. Kito kelio aš nematau. Tą padaryti nėra taip lengva, tačiau jeigu pavyksta – galima prilyginti laimėjimui. Kad tai įvyktų – turi praeiti tam tikras laiko tarpas. Tik tuomet gali paaugliui pasiūlyti ar parekomenduoti kultūrines veiklas ar tam tikrą literatūrą, kai jau žinai kas jam patinka, kuo domisi. Tai ilgas kelias, reikalaujantis pastangų, kantrybės.

9. Bibliotekos skaitytojų klubo nariai prisideda ir prie knygų grąžinimo iš užmaršių skaitytojų. Papasakokite, kaip kilo mintis į darbą su užmaršuoliais įtraukti bendruomenę? Pasidalinkite, kokių įdomių pasiteisinimų išgirstate iš vėluojančių grąžinti? Ar būna, kad knygos niekada negrįžta į fondus?

J. B.: Su knygų grąžinimu kartais tikrai sunku, dažnai knygos užsiguli, būna visokių atvejų.

L. B.: Kai dedi pastangas pats, o knygos į fondus negrįžta, ieškai kitų būdų ir kelių, kurie padėtų tą padaryti. Taip gimė mintis įtraukti skaitytojų klubo narius, „knygnešius“, padedančius nunešti knygas sunkiai judantiems, neįgaliems, taip pat kaimynus, artimiausių bibliotekų koleges. Yra išvažiavusių į užsienį „užuomaršų“, taip pat „pažadukų“, kurie sako – taip, turiu, atnešiu rytoj... Bet ir vėl žiūrėk... Praeina laikas, o tos knygos taip ir guli skaitytojų lentynose. Jei knygos negrįžta į knygų fondus, nes yra dingusios, pamestos, tada skaitytojai turi padengti jas naujomis, ne senesnėmis nei 3 metų knygomis už tą sumą, kokia buvo dingusios ar pamestos knygos vertė.

10. Bendruomenę skatinate dalintis savo kūryba. Atrasti įdomius krašto žmones ir juos pristatyti bendruomenei, dar viena bibliotekos veiklos sritis. Kaip randate įdomia kūryba užsiimančius kraštiečius, kūrybingi žmonės dažnai būna kuklūs, juos sunku rasti ir įkalbėti dalintis. Kokia Jūsų patirtis?

J. B.: Dažnai dalyvauju vietos renginiuose, matome, dalinamės, turiu daug pažįstamų menininkų per juos ir surandame. Bendradarbiauju su muziejais, dalijamės informacija tarpusavyje. Kartais kūrėjus randu socialiniuose tinkluose ir pakviečiu. Kartais ir patys žmonės susisiekia ir klausia, ar galėtų pas mus eksponuoti parodas.

L. B.: Mano patirtis rodo – geriausia reklama yra iš lūpų į lūpas. Dažniausiai netikėtų atradimų būna besikalbant su žmonėmis ir užduodant klausimą „gal žinai, kas iš tavo pažįstamų, draugų piešia, fotografuoja, siuvinėja, lipdo iš molio ir t.t.“. Taip ir gimsta mintys – su kuo būtų galima susisiekti, paskambinti, paklausti... O paskui jau su kūrėjais bendraujame, skatiname dalintis kūryba, eksponuojame darbus. Darome parodų pristatymus arba išleistuves.

Kartais sunku įkalbėti dalintis – yra buvę, kad dėl kuklumo žmogus atsisako. Kartais sako – darau tik savo malonumui, nenoriu papildomo dėmesio ar savo darbus išdovanojau.

11. Užtikrinti turiningą ir saugų Vilkijos vaikų užimtumą jų vasaros atostogų metu taip pat iniciatyvos imasi biblioteka, įkūrusi stovyklėlę „Knygų vilkiukai“. Tai švietėjiška – pramoginė stovykla, vaikai daug skaito, dalyvauja įvairiose meninėse edukacijose, keliauja. Ar prisimenate ir galite palyginti, kaip vaikai jausdavosi bibliotekoje, kai pačios buvote vaikai, ir kaip dabar? Ar jaučiasi vaikų požiūrio į biblioteką ir bibliotekos požiūrio į vaikus pokytis? Kaip vertinate šį pokytį?

J. B.: Kai buvau vaikas, daug skaičiau, ypač pasakas, kurios labai padėjo mano vaizduotės lavinimui. Tuo metu neturėjome tokio pramogų pasirinkimo, vaikai aktyviai skaitė ir dalyvavo veiklose bibliotekoje – būdavo daug būrelių, bibliotekose vaidindavome. Prieš 12 metų atėjus dirbti į biblioteką pati režisavau, kūriau spektaklius, džiugino didelis susidomėjimas. Nepaisant didelio įdirbio, pasijautė vaikų perėjimas prie technologijų teikiamų pramogų – darėsi vis sunkiau juos pritraukti veikloms bibliotekoje ir nutrūko net iš pradžių labai populiarios teatro veiklos, dabar jiems reikia įspūdingo kūrybinio efekto, daug sunkiau pritraukti ir išlaikyti jaunus žmones.

12. Skaitant Vilkijos m. bibliotekos veiklų aprašymą norisi džiaugtis įstaigos ir darbuotojų atvirumu žmonėms bei idėjoms. Labai smalsu sužinoti, kas Jums yra biblioteka šiandien? Ir leiskime sau pasvajoti – kaip įsivaizduojate ateities biblioteką?

J. B.: Šiandien biblioteka – besikeičiančių visuomenės poreikių biblioteka, kuri skatina tiek vaikus, tiek suaugusius pamėgti biblioteką. Ateities biblioteka – technologijų biblioteka. Jau šiandien pratinamės prie įvairiausių naujovių, kurios priimtinos ne visų amžiaus grupių skaitytojams. Keičiasi laikai, keisis ateinančios kartos poreikiai, keisis ir biblioteka.

L. B.: Biblioteka šiandien – kultūros ir bendravimo židinys. Kaip ir tikram židiniui – reikia palaikyti degimą, taip ir bibliotekoje stengiamės surasti ar sugalvoti įdomesnių veiklų.. Svarbu, kad į biblioteką atėjęs žmogus rastų bendraminčių ar to, kas atitiktų jo pomėgius.

Ateities biblioteka – sunkus klausimas. Kadangi šiais laikais viskas pereina į technologinę erdvę, nedrįsiu prognozuoti bibliotekų ateities. Norėtųsi, kad bibliotekos taptų traukos centrais, jungiančiais įvairaus amžiaus žmones dalintis savo pomėgiais, išmintimi, patirtimi, kūrybiniais darbais. To ir palinkėsiu.