English Pagynės bibliotekininkė Gabija
- Sukurta 2020-07-20
Pagynės bibliotekininkė Gabija: „Vietiniai biblioteką vadina žinių švyturiu“
Pagynės gyvenvietė, įsikūrusi Kauno rajone, nuo jūros nutolusi beveik du šimtus kilometrų, tačiau joje galite rasti švyturį. Tiesa, ne įprastą, rodantį kelią laivams, o skleidžiantį žinias ir padedantį gyventojams nepasiklysti skaitmeninių technologijų pasaulyje. Vietos gyventojai švyturiu vadina Pagynės biblioteką, kurioje jau penkerius metus šeimininkauja visada besišypsanti, energinga ir bendruomenės mylima bibliotekininkė Gabija Ščiukauskaitė.
Bibliotekininkė Gabija Ščiukauskaitė, asmeninio archyvo nuotrauka.
„Smagu, kad žmonės biblioteką švyturiu pakrikštijo, vadinasi, jiems svarbi galimybė čia užeiti ne tik knygų, bet ir pasimokyti, pasikalbėti, pasitarti. Man be galo patinka bendrauti su žmonėmis, todėl ne tik laukiu užsukančių, bet ir pati visokius mokymus, renginius organizuoju, kad kuo daugiau jų į šitą žinių švyturį „atplauktų“, – šypsosi Gabija.
Už aktyvumą padedant bendruomenės gyventojams gilinti skaitmeninio raštingumo žinias ji pelnė „Skaitmeninio konsultanto–bibliotekininko 2019“ apdovanojimą. Asociacija „Langas į ateitį“, organizuojanti projektą „Prisijungusi Lietuva“, kurio metu bibliotekose vyksta skaitmeninio raštingumo mokymai, išrinko dešimt aktyviausių apskričių bibliotekų ir jų darbuotojų, prisidedančių prie projekto įgyvendinimo.
Ne žmonės į mokymus, o mokymai pas žmones
Gabija juokdamasi vadina save mobilia lektore ir sako, kad tokioje nedidelėje bendruomenėje kaip Pagynė reikia ne laukti, kol žmonės ateis pasidomėti naujovėmis, o pačiai tas naujoves jiems nunešti ir parodyti.
„Mūsų gyvenvietėje yra mažiau nei 500 gyventojų, iš kurių apie šimtas yra aktyviai besinaudojančių skaitmeninėmis technologijomis. Pastatas, kur įsikūrusi biblioteka, yra dviejų aukštų, biblioteka antrame aukšte, o pirmame – medicinos punktas, kur žmonės lankosi kasdien. Kai vyko senjorams skirtos mokymų transliacijos, aš savo darbo vietą perkeldavau į medicinos punkto laukiamąjį ir sakydavau ten susirinkusiems, kad laiką išnaudotų mokymuisi. Ir žiūrėdavo visi tas transliacijas, o po to girdavo, kad tiek visko sužinojo. Pamenu, kai buvo su sveikata susijusi tema, tai ir felčerė išėjusi žiūrėjo“, – pasakoja Gabija.
Jos teigimu, ypač senjorus sužavėjo tema apie išmaniuosius daržus, daugelis gailėjosi, kad tuo metu buvo ruduo, nes būtų iš karto ėję tiesiai į daržus ir pritaikę, ką sužinoję.
Nors Pagynėje nėra mokyklos, bibliotekininkė, susitarusi su gretimos gyvenvietės gimnazijos vadovais, vykdavo ten ir vesdavo mokymus. Pradinukams – apie tai, kad į internetą reikėtų žiūrėti ne vien pro rožinius akinius, kad jame yra ir pavojingų dalykų, vyresniems moksleiviams – apie tai, ko jiems reikia kasdien: skaidrių, pristatymų rengimą, atsakingą naudojimąsi elektroniniu paštu ir socialiniais tinklais. Daug pasakodavo ir apie e. skautų veiklą, ir tikisi, kad moksleiviai, susivilioję vieni galimybe padėti kitiems, kiti – išmaniosiomis apyrankėmis, apsispręs prisijungti prie senjorams padedančių 1400 „skaitmeninių herojų“ būrio iš visos Lietuvos.
„Per pamokas su pradinukais kalbu jų kalba, medžiagą pristatau žaidimo forma, o paauglius labai veikia asmeninis pavyzdys. Tarkime, aš moku rinkti tekstą nežiūrėdama į klaviatūrą, jie žiūri ir žavisi, o aš jiems sakau, kad taip išmokti gali kiekvienas ir kviečiu pabandyti, paaiškinu pagrindines taisykles“, – kalba Gabija.
Apie parašytą prašymą dėl malkų
Moteris juokiasi, kad dėl savo aktyvumo neišsitenka vienoje bibliotekoje, tad skaitmeninio raštingumo mokymus veda dar keturiose bibliotekose seniūnijoje, be to, aktyviai prisideda prie renginių organizavimo. Tai išeina į naudą, nes platus pažinčių ratas leidžia pakviesti į mokymus žmones, kuriems tų žinių labiausiai reikia.
Gabijos tikslas – kad kiekvienas mokymų dalyvis išeitų iš jų sužinojęs ką nors naudingo konkrečiai jam, o ne tiesiog gavęs sausų teorinių žinių. „Tarkime, ar reikia garbaus amžiaus senjorui mokėti rašyti CV arba prašymą į priimti darbą? Greičiausiai ne. O štai prašymo seniūnui, kad atvežtų malkų, nes jis gauna mažą pensiją – tikrai reikia“, – sako G. Ščiukauskaitė.
Be to, bibliotekininkė sako pastebėjusi, kad žmonėms trūksta tiek žinių, tiek gyvo bendravimo. Paklaususi grupės besimokančiųjų, ką jiems be žinių dar davė mokymai, iš vieno žmogaus išgirdo, kad dabar jis turi devynis naujus draugus. Pasirodo, žmonės visą gyvenimą gyveno toje pačioje gyvenvietėje, o bendrauti ir net susitikti išgerti kavos pradėjo tik sulaukę vyresnio amžiaus ir susipažinę per mokymus. Pasak Gabijos, ir bendruomenės pirmininkas lankė šiuos mokymus, o po to per susirinkimą visus paragino užsirašyti, nes sakė, kad jie jam davė tiek naudos, kiek net pats nesitikėjo.
Receptas, kaip rasti bendrą kalbą
Bibliotekininkė sako, kad šios profesijos atstove ji pati tapo visai netikėtai. „Kai dvyliktoje klasėje rašiau lietuvių kalbos interpretaciją, kuo norėsiu būti, tikrai negalvojau, kad dirbsiu bibliotekoje. Aš baigiau informatiką universitete ir nors nedirbu tiesiogiai pagal profesiją, įgytas žinias naudoju kasdien. O dirbdama su žmonėmis kaifuoju, atsiprašau už barbarizmą, bet kito žodžio nerandu. Nuo šio darbo ir pavargsti, ir pasikrauni energijos, o kuo daugiau dirbti, tuo daugiau norisi dirbti. Ir matau, kad mane pačią šis darbas augina kaip asmenybę – pasidariau atviresnė, empatiškesnė“, – dėsto Gabija.
Paklausta, kaip randa bendrą kalbą ir su pačiais mažiausiais, ir su vyriausiais bendruomenės nariais, ji sako, kad receptas paprastas – reikia skaityti knygas. Ir ne tas, kurios įdomios jai pačiai, o tas, kurias renkasi skirtingo amžiaus bibliotekos lankytojai.
„Pasižiūriu, kokias knygas skaito paaugliai ir išsirinkusi ką nors iš to perskaitau. Lygiai taip pat skaitau vaikų knygas ar romanus, kuriuos mėgsta senjorės. Tada galvoje į lentynėles susidėlioja kubeliai į vietas ir supranti, kuo jie gyvena, kaip su jais bendrauti“, – sako Pagynės bibliotekininkė.
Visi, norintys sudalyvauti skaitmeninio raštingumo mokymuose daugiau informacijos, gali rasti www.prisijungus.lt arba teirautis bibliotekoje.
Nuoroda į straipsnį:
