Knygos „Gintaro kambarys“ pristatymas Vilkijos bibliotekoje

Uždraustas įeiti kambarys –

tėvo vardas Gintaras.
Suvenyrų parduotuvės senamiestyje,
prigrūstos šachmatų, karolių, koljė –
defragmentuotas to vienintelio, paslaptingai
dingusiojo interjeras...

2020 m. sausio 30 d., ketvirtadienį, bibliotekos lankytojus pakvietė lietuvių poetė, meno kritikė bei eseistė Giedrė Kazlauskaitė „Metų knygos 2019“ rinkimuose jos knyga „Gintaro kambarys“ ekspertų buvo išrinkta į poezijos penketuką.

Susitikimo metu knygos autorė pasakojo apie savo vaikystę , tėvą jo keistą bendravimo būdą ir daug prisiminimų iš savo gyvenimo.

„Gintaras kasdien bado akis senamiestyje – turistus viliojančiose vitrinose, kai žingsniuoju į darbą. Nors retai mąstydavau apie jo, kaip mineralo, kelionę laiku, man jis visada turėjo tėvo vardo krūvį. Apie garsųjį dingusį Gintaro kambarį vaikystėje papasakojo seneliai, kai nuvažiavome į Palangą ir aplankėme Gintaro muziejų.

Pamenu, ėmiau tikėti, kad kada nors dingęs kambarys bus surastas jūroje (gal net aš jį surasiu, braidžiodama po atokias vietas!). Praėjusią vasarą nusivedžiau ten dukrą, ir užvaldė déjà vu dvasia, tik kiek realistiškesnė. Ėmiau žiūrinėti Tiškevičių nuotraukas, domėtis archyvu – jų likimai, ypač moterų, atrodė tokie dramatiški. Jau buvau beveik parašiusi Tiškevičių ciklą, kai sužinojau, kad tėvas gavo restauruoti Juozapo Tiškevičiaus karstą. Nuostabą dėl tokio sutapimo palaikiau ženklu, kad reikia judėti toliau. Ir judėjau, tik į knygą įsipynė dar ir mano šeimos, tėvonijos istorija.

Autorė labiausiai domėjosi Tiškevičių moterimis, jų personalijos paliko autorei didžiausią įspūdį. Pradėjo nuo labai gražių, išraiškingų nuotraukų – Biarritz kurorte, Palangos dvare, Kretingos žiemos sode. Ypač sudomino Marijos Tiškevičiūtės biografija, jos visuomeniškumas, likimo tragizmas, ryšys su šeimos guvernante. Anot autorės ji nuodugniai ištyrinėjo archyvą, jai labiau rūpėjo įspūdis ir atsitraukimas nuo savęs pačios.

Jaukią atmosferą sukūrė šiltas poetės bendravimas su susitikimo dalyviais. Perskaičiusi savo kūrybos posmus, poetė paliko klausytojus susimąsčiusius ir sužavėtus, o bibliotekininkė Jolanta Bačėnienė pakvietė pratęsti diskusiją prie puodelio kavos.