Nacionalinę bibliotekų savaitę Raudondvario bibliotekoje paskaita „Medžio mitologizavimas tradicinėje lietuvių kultūroje“

Nacionalinę bibliotekų savaitę Raudondvario bibliotekoje išskirtinė paskaita „Medžio mitologizavimas tradicinėje lietuvių kultūroje“

„Tik saugodami savo tradicijas ir papročius gebėsime kurti ateitį“ - tokiu šūkiu Nacionalinę bibliotekų savaitę Raudondvario bibliotekoje vykusią paskaitą „Medžio mitologizavimas tradicinėje lietuvių kultūroje“ apibendrino bibliotekos savanorė dendrologė, kraštovaizdžio architektė Audronė Daubarienė.

Lektorė paskaitą prasidėjusi klausimu: kodėl svarbu kalbėti apie medžio mitologiją lietuvių kultūroje, prasitarė, jog žmogus ir medžio ryšys nuo seniausių laikų ypač stiprus tautosakoje ir rašytiniuose šaltiniuose. Klausytojams ji priminė daug pamirštų, o kai kam gal ir pirmą kartą girdimų žinių apie medžio galią ir stiprybę.

Mitai apie žmonių atsiradimą arba gimimą iš medžio buvo žinomi daugeliui tautų. Žinių apie tai pateikia tautosaka ir rašytiniai šaltiniai. Senovės graikų istorikas Herodotas rašo, kad Dzeusas trečiąją žmonių kartą sukūręs iš medžių, o ąžuolą vadino pirmąja pramote. Romėnai talentingą žmogų kildino taip pat iš ąžuolo. Pasak mitologinės tautosakos, senovėje medžiai kalbėję žmonių kalba. Apie Salaką, Daugėliškį, Ignaliną ir kitur buvo pasakojama, kad ketinančio kirsti medis prašydavęs: „Ai nekirsk manys, aik un kitu“. Kitas medis irgi prašydavęs nekirsti. Norėdamas išgelbėti žmogų iš keblios padėties, Dievas padaręs, kad medžiai nekalbėtų žmonių kalba, o turėtų savą, kurios niekas nesupranta.

Anot etnologės P. Dundulienės „Mitologinėje tautosakoje medžiai - gyvos būtybės, kaip ir žmonės. Jie turi širdį, sielą, jaučia skausmą, verkia, dejuoja, sužalotam medžiui, kaip ir sužeistam žmogui, teka kraujas“. Todėl reikia jausti atsakomybę juos kertant, žvelgti, kaip į gyvą daiktą.

Paskaitos metu mitologija persipynė su nūdienos problemomis. Kilo diskusija apie Vilniaus Gedimino kalno problemą, kalbėta, kodėl nesusimąstydami kertame medžius arba juos sodiname netinkamoje vietoje? Medžiai juk turi savo energetiką ir augimo savybes, tad prieš sodinant reikia rasti jiems vietą. Lektorė priminė buvusias tradicijas: laidotuvių metu nukloti kelią link mirusiojo eglės šakelėmis (eglė - požeminio pasaulio būtybė), ant Kūčių stalo padėti lėkštę mirusiam papuoštą kadagio šakele (tik ant jos nutūps ir sustos jo vėlė). O ar žinome, kad kiekvienas pagal gimimo mėnesį turime savo medį?

Susitikimo metu buvo jaučiama ar tiesiogiai išsakoma labai svarbi mintis: be praeities paveldo, tradicijų ir papročių mes būtume niekas. Tik remdamiesi jais, saugodami ir puoselėdami senolių išmintį ir palikimą, kartu mes kuriame ateitį.

Susitikimas su lektore A. Daubariene truko net dvi valandas. Lektorė kalbėjo įdomiai, visiems suprantamai, iliustruodama savo mintis nuotraukomis iš bibliotekoje dar eksponuojamos parodos „Ąžuolas - stiprybės medis, knygomis. Dalyviai atidžiai klausėsi ir aktyviai reiškė savo nuomonę, diskutavo su lektore. Susitikimui baigiantis, A. Daubarienė sulaukė daugybės klausimų: kur kieme derėtų sodinti ąžuolą, eglę, ar gerai prie namų sodinti šermukšnį, o kodėl nelabai tiktų riešutmedis ir pan. Susitikimas suy dendrologe A. Daubariene buvo turiningas ir įdomus. Dėkojame lektorei už paskirtą laiką, praktinius patarimius ir gausias teorines žinias, kuriomis noriai pasidalino su bibliotekoje susirinkusia klausytojų auditorija.