Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje paminėtos Lietuvių kalbos dienos

Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje paminėtos Lietuvių kalbos dienos

Šiais metais Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje rengiamos Lietuvių kalbos dienos, skirtos Valstybės nepriklausomybės šimtmečiui paminėti, lietuvių kalbos sklaidai ir kalbos prestižui didinti. Lietuvių kalbos dienos prisideda prie lietuvių kalbos sklaidos Lietuvoje ir užsienyje, telkia užsienio lietuvių bendruomenes, stiprina lietuvių kalbos mokymosi motyvaciją ir Lietuvoje, ir užsienyje, didina lietuvių kalbos prestižą.

Lietuvių kalbos dienas viešosios bibliotekos darbuotojai paminėjo prasmingomis, įkvepiančiomis programomis ir įvairiomis turiningomis edukacinėmis veiklomis, kviečiančiomis kiekvieną švęsti ir atpažinti Lietuvos nepriklausomybės ženklus, svarbiausius mūsų krašto istorinius įvykius, asmenybes, vertybes, kuriant unikalų asmeninį santykį su istorine atmintimi.

Kovo 12 d. viešojoje bibliotekoje Kauno r. Garliavos Jonučių progimnazijos 8 klasės moksleiviai, lydimi lietuvių kalbos vyr. mokytojos - metodininkės Žydrės Sipavičienės, dalyvavo viešojoje bibliotekoje integruotoje literatūros pamokoje „Tarmės atgiję literatūroje: V. Mykolaičio - Putino, V. Krėvės - Mickevičiaus, J. Tumo - Vaižganto ir Žemaitės kūriniuose“.

Užsiėmimo pradžioje vyr. bibliotekininkė R. Vasauskaitė susirinkusiems moksleiviams pateikė tarmių sampratą ir aptarė lietuvių kalboje paplitusias dvi pagrindines tarmes - t.y. aukštaičių ir žemaičių. Tiesa, šios dvi pagrindinės tarmės skirstomos dar smulkiau - į patarmes, o šios, savo ruožtu, gali būti dalijamos į dar smulkesnius tarminius vienetus - šnektas ir pašnektes. Kaip teigė vyr. bibliotekininkė R. Vasauskaitė, pagal tarmes galime atskirti regionus: aukštaičių tarme kalbama šalies centrinėje, pietų ir rytų dalyje, o žemaičių tarmė vartojama vakarinėje Lietuvos dalyje. Tarmės suskirstytos pagal balsyno ir kirčiavimo ypatybes, todėl jos skiriasi žodynu ir net sintakse. Išklausę tarmiškai kalbančių rytų, pietų aukštaičių bei žemaičių tarmių įrašus, antroje užsiėmimo dalyje moksleiviai elektroninėje „Vyturio“ bibliotekoje skaitydami literatūros klasikų: V. Mykolaičio - Putino, V. Krėvės - Mickevičiaus, J. Tumo - Vaižganto ir Žemaitės kūrinius, turėjo atpažinti autorių kūryboje skirtingas tarmes.

Antai, rytų aukštaičių tarmės atstovas J. Tumas - Vaižgantas apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ vaizduoja išskirtinį, meniškos sielos žmogų Mykoliuką. Šis meniškos širdies personažas kalba savita kalba: jo žodyne gausu savitų, aukštaičių tarmei būdingų žodžių. Vienos iš žemaičių tarmės atstovių - Žemaitės apsakyme „Marti“ gan ryškūs Vingių šeimos paveikslai, kuriuose atrandame daugybę šeimos narių gyvenimo būdą ir jų charakterius apibūdinančių epitetų ir tarmiškų sinonimų. Vinco Krėvės - Mickevičiaus, atstovaujančio pietų aukštaičių tarmei, apsakyme „Antanuko rytas“, glaudų senelės ir anūko ryšį autorius aprašo pasitelkdamas pietų aukštaičių tarmę.

Kadangi nedaug kraštų gali didžiuotis tarmių gausa, tad turime didžiuotis tarmėmis, kurios garsina Lietuvą bei suteikią valstybei unikalumo. Tarmės yra mūsų protėvių palikimas, kurias reikia stengtis išsaugoti vien dėl pagarbos ir meilės savo tėvams bei seneliams. Juk tarmės - dalis mūsų istorijos, tad ir dalis mūsų pačių. Be to, tarmės yra neišsemiamas šaltinis bendrinei kalbai tobulinti, visų pirma žodynui gausinti. Tad pritardami kalbininko Alekso Girdenio pasakytiems žodžiams, kad: „išnykusi tarmė yra didesnė tragedija žmonijai negu kokio vabaliuko ar gyvūno išnykimas, nes kartu su tarme miršta tam tikras unikalus žvilgsnis į pasaulį“ tikime, kad tarmės išliks kaip ypatinga ir unikali mūsų istorijos dalis, suteikianti mūsų kalbai ypatingo skambesio ir žavesio.