Viešojoje bibliotekoje susitikimas su „Juodosios dėžutės“ autoriumi

Viešojoje bibliotekoje susitikimas su „Juodosios dėžutės“ autoriumi

Balandžio 6-ąją Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje buvo pristatoma poeto Viktoro Rudžiansko naujausia poezijos knyga „Juodoji dėžutė“. Su autoriumi kartu atvyko literatūros kritikas, muziejininkas Edmundas Kazlauskas. Vakaro vedančiosios, šių eilučių autorės, ne itin reikėjo, mat kritikas E. Kazlauskas klausimais „išprovokuoja“ poetą netikėtiems atsivėrimams, nuoširdžiam pokalbiui, kiekvieną susitikimą su poezijos mylėtojais pasukdamas vis kitu kampu...

Viktoro Rudžiansko įdomu klausytis ne tik kaip poeto. Jo poezija gimsta iš filosofinių įžvalgų, kurių esmė pokalbių metu išskleidžiama, paaiškinama paprasčiau, su vis kitokiom spalvom ir niuansais. „Juodojoje dėžutėje“ - gyvenimiškos išminties koncentracija, išsakoma kelių aukštų metaforomis. „Tai knyga, kokią kažkada, dar tik pradėjęs kurti, norėjau parašyti,“ - prisipažįsta poetas. „Ar tai jau viršūnė?“ - netikėtas, provokuojantis kritiko klausimas. Užsimezga pokalbis apie poeziją ir poetus, apie kūrybos išliekamąją vertę... Apie proginę poeziją, apie poeziją, atitinkančią tik tam tikrą laikmetį... Vienus prisimins kaip to laiko kūrėjus, kiti nebus verti nė to. Tik nedaugelio poezija nesensta, nemiršta, išlaiko amžių išbandymus, nes kalba apie amžinąsias vertybes. Į klausimą: „Ar nebijote, kad būsite nepopuliarus?“, poetas atsako, kad nebegali rašyti kitaip, tai yra, populiariai, nes tai prieštarautų jo etikai. „Nebebijau atrinkti eilėraščių, išmesdamas, mano manymu, silpnesnius. Negailestingai metu šalin visa, kas nėra „aukščiausios prabos“, o jaunystėj atrodė, kad visa, ką parašau, turi būti išspausdinta“, - prisipažino V. Rudžianskas. Reiklumas sau ir kitiems gimsta iš likimiškų, lyriniam subjektui svarbių patirčių, sudėtų į juodąją dėžutę... Iš informacijos, rastos joje, skaitytojas privalo atkurti tikrąjį vaizdą (perleisdamas per savąją patirtį -kito kelio poezija nepalieka), kad pačiam sau galėtų atsakyti, kas gi nutinka, kai išnykstama „tik iš radarų“ (redaktoriaus Donaldo Kajoko mintis). Tuo lyg ir norima pabrėžti, kad žmogus išnyksta tik žemiškuoju savo pavidalu ir tik mūsų suvokiamoje erdvėje. Kas lieka?

Dailininkės Ingos Zamulskienės knygelės apipavidalinimas papildo skaitytojo vaizduotę, siūlo atsakymą: juodai raudonoje arba brandžiai raudonoje viršelio spalvoje galime įžvelgti kiekvieno mūsų kasdieninius įrašus, ant kurių kitą dieną rašoma vėl ir vėl, ir taip visą gyvenimą, kol nebegali įžiūrėti - prisiminti to, kas buvo įrašyta... Ir tik paraštėse išlikę įrašai, galbūt kadaise atrodę nereikšmingi, leidžia atkurti tai, kuo gyventa...

Vakaro dalyviai turėjo galimybę pasiklausyti paties poeto skaitomų eilių ir iš kitų jo rinkinių: „Vienas“, „Nuo do iki do“, „saloninės“ (taip įvardino pats poetas) poezijos iš „Ponios Klaros“. Meditacines nuotaikas sustiprino fotografikų Dangirutės ir Rimanto Maleckų darbai, lydimi subtiliai nuteikiančios muzikos iš ką tik išleisto kūrybinio disko.

Regina Jasukaitienė