KARMĖLAVA

2022 m. liepos mėnesį  cepelinų sostine tituluojamoje Karmėlavoje  atidengtas savitas meninis akcentas – skraidantis auksinis cepelinas. Autoriai skulptorius Algimantas Šlapikas ir šiuolaikinio meno kūrėjas iš Liuksemburgo Serge`as Eckeras.

Lit. ir nuotr.: https://kaunas.kasvyksta.lt/2022/07/04/rajonas/cepelinu-sostineje-atidengta-skraidancio-didzkukulio-skulptura/

Visatekstis turinys, apimantis įvairias temas – nuo geopolitikos ar verslo iki pramogų naujienų. Šalia šalies žurnalistų parengtų straipsnių, rasite ir užsienio žiniasklaidos naujienas lietuvių kalba iš leidinių „The Economist“, „Bloomberg“.

Šiuolaikiškas turinys, nuomonių įvairovė. Taip pat čia publikuojami straipsnių „The New York Times“, „The Atlantic“, „Quartz“, „MIT Technology“, „New Scientist“, „Psychology Today“, „Rolling Stone“, „Fast Company“ ir kt. vertimai į lietuvių kalbą.

KUNIGAS, RIMORYSTĖS MUZIEJAUS ĮKŪRĖJAS

Gimė 1934 m. Barauskinės kaime netoli Veiverių.

Jo biografijoje paliko įspaudą mokslai anuomet garsioje Veiverių gimnazijoje, tarnyba sovietų armijoje Tolimuosiuose Rytuose, studijos Kauno politechnikos instituto vakariniame skyriuje. Daug davė net dvejus metus trukęs darbas kalvystėje.1964 m. baigė Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. 1965 m. balandžio 10 d. įšventintas į kunigus Klebono K. Skučo pirmoji tarnystės vieta – Kėdainiai, po to sekė Alytus, Prienai. 1973 m. buvo paskirtas į Sangrūdos parapiją. Tikintieji kleboną mena kaip sumanų ir nuoširdų žmogų, kuris bet kuriuo metu ištiesdavo ranką, rasdavo šiltą, padrąsinantį žodį. Nuo 1983 m. Kazimieras Skučas klebonauja Šv. Liudviko parapijoje Veiveriuose, nuo 1987m. – Pažėruose. Taip iki 2010 m. klebonavo ir Veiveriuose ir Pažėruose. Pažėruose K.Skučo dėka suremontuoti bažnyčios vargonai, įrengta šarvojimo salė, sutvarkyta naujos Pažėrų bažnyčios aplinka.
Klebonas, pagarsėjęs kaip sumanus organizatorius, telkiantis žmones bendrai veiklai ir nemokantis sėdėti rankas sudėjęs, nuolat remontuoja, stato, meistrauja. Didžiausia vertybė gyvenime jam – žmogus ir bendravimas. Jo dėka Veiveriuose įkurtas Rimorystės muziejus. Tai bene vienintelis toks Lietuvoje. Jame eksponuojami rimorystės įrankiai, kamanos, pakinktai, senovinės karietos ir kt. Kolekcijoje yra ir bičiulių iš Vietnamo atvežtas nendrinis botagas, nes, pasak klebono, Lietuvoje botkaičiai neauga.Klebonas dalyvauja įvairiose edukacijose, kur vaikus ir suaugusius supažindina su rimoryste, save jis vadina rimorium. Kol leido sveikata, Klebonas laikė žirgus. Visą savo laisvą laiką Klebonas skiria savo mėgiamam amatui – rimorystei – arklių pakinktų gamybai. Tai labai retas amatas Lietuvoje.

Daugiau apie jį: http://kvitrina.lt/klebonas-kazimieras-skucas-kaip-azuolas-kurio-pavesyje-norisi-uzsibuti-ilgiau/

Nuotr.: http://kvitrina.lt/klebonas-kazimieras-skucas-kaip-azuolas-kurio-pavesyje-norisi-uzsibuti-ilgiau/

MENININKAS, TAPYTOJAS

Gimė 1946 m. Lenkijoje, Švidnicoje. Vėliau su tėvais gyveno Baltarusijoje, o po tarnybos sovietų kariuomenėje likimas atvedė į Lietuvą. Čia sukūrė šeimą, čia gimė du sūnūs, čia mokėsi elektriko amato, dirbo.
Gyvenimas sudavė negailestingą smūgį – 1985 m. palaidojo jaunėlį sūnų ir atrodė, kad atsitiesti jėgų nebebus. Kaimynas, matydamas nepaguodžiamą draugą, pasiūlė Olegui eiti mokytis piešti į A. Martinaičio dailės mokyklą.
Tai buvo kelio į dailę pradžia: Olegas sėkmingai baigė dailės mokyklą, pradėjo lankyti Kauno „Vaivorykštės“ dailės studiją. Jaunas vyras mokėsi, kantriai dirbo, ieškojo, tvirtėjo, augo kaip dailininkas.
1993 m. O. Karavajevas pradėjo dirbti mokytoju Garliavos J. Lukšos gimnazijoje, vėliau Jonučių vidurinėje ir Mastaičių pagrindinėje mokyklose. Aktyviai dalyvavo Lietuvos partizanų istorijos pažinimo ekspedicijose, Juozo Lukšos vardo įamžinimo Garliavoje veikloje, mokyklų muziejų kūrime. Tapo Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgų nariu.
Olegas daug keliavo, domėjosi Europos kultūros paveldu, dailės istorija. Daug piešė, dalyvavo pleneruose, pradėjo organizuoti personalines parodas. Buvo vertinamas kolegų dailininkų, o ir pats jų draugystę mokėjo branginti.
2000 m. O. Karavajevo ir jo bendraminčių iniciatyva prie Kauno r. viešosios bibliotekos pradėjo veikti dailės studija, kuriai neatlygintinai 20 metų vadovavo Olegas. Prasidėjusi nuo mažos grupės žmonių, kurie, anot paties Olego, nori piešti ir pakalbėti apie meną, studija išaugo į bendruomenę, kurią žino ir vertina dailininkai profesionalai, kurios ne vienas narys pasuko menininko keliu.
O. Karavajevo kuklus, bet labai prasmingas gyvenimas garsino Garliavą ir Kauno rajoną, ugdė miestelėnų meninį lygį, rodė pavyzdį, kaip nepasimesti šiame skubos ir dažnai netikrų vertybių pasaulyje.
O. Karavajevas yra apdovanotas Kauno rajono Garbės ženklu, KASP medaliu už nepriekaištingą tarnybą, 2007 m. nominuotas Metų garliaviečiu meno srityje.

Mirė 2022 m. sausio 1 d.

Daugiau apie jį: https://olegokaravajevostudija.weebly.com/
Nuotr.: https://kaunas.kasvyksta.lt/2021/01/04/zmones/pirmaja-2021-metu-valanda-mire-garsus-garliavietis-o-karavajevas/

TAPYTOJAS

Gimė 1958 m. gegužės 27 d.Zapyškyje.
1973-1977 m. studijavo Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume, 1977-1982 m. – Vilniaus valstybiniame dailės institute. Parodose dalyvauja nuo 1982 metų. Nuo 1990 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nuo 1993 m. – dailininkų grupės „Angis“ narys. Dirba tapybos, šiuolaikinio meno srityje.

Daugiau apie jį: https://www.dailesaukcionas.lt/lt/autoriu-katalogas/obcarskas-antanas
Nuotr. iš : https://www.dailesaukcionas.lt/lt/autoriu-katalogas/obcarskas-antanas

PEDAGOGAS, ETNOKULTŪRINĖS VEIKLOS ORGANIZATORIUS, DAINUOJAMOSIOS POEZIJOS ATLIKĖJAS

Gimė 1954 m. rugpjūčio 8 d. Liaudiškiuose, Zarasų r.

1961–1972 m. mokėsi Zarasų „Ažuolo“ vidurinėje mokykloje. 1975–1981 m. studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute statybos ekonomikos ir organizavimo specialybę, lankė Lietuvių buities muziejaus P. Mataičio teatro studiją, 2004 m. baigė Vilniaus pedagoginiame universitete etninės kultūros mokytojo specialybę, 1981 m. dirbo Rokiškio Statybos darbų vykdytojo bare meistru, 1982 m. Rokiškio kultūros namų inžinieriumi, 1982–1991 m. Rokiškio kultūros namų folkloro kolektyvo „Gastauta“ kūrėjas ir vadovas, 1986–1988 m. Panevėžio Ekrano kultūros namų folkloro ansamblio įkūrėjas, vadovas, 1988–1993 m. Rokiškio kultūros mokyklos folkloro specialybės dėstytojas, 1993–1995 m. Kauno m. kultūros ir meno ir skyriaus metodininkas, 1995–1998 m. Lietuvos žemės ūkio universiteto Kultūros katedros asistentas, folkloro kolektyvo „Žemyna“ vadovas. 2000–2005 m. dirbo Kulautuvos kultūros centre direktoriumi, 2005–2017 m. Raudondvario kultūros centre meno vadovu, etnografu.
Jis yra Etninės kultūros globos tarybos Aukštaitijos tarybos, Lietuvių etninės kultūros draugijos narys, šios draugijos Rytų aukštaičių sambūrio seniūnas, kūrėjų klubo „Žaliažolė“ narys.
Apdovanotas Prezidentės Dalios Grybauskaitės atminimo medaliu ir Padėka paskelbiant Tarmių metus (2013), respublikine premija „Už tradicinės kultūros puoselėjimą ir skleidimą“ (2013), Lietuvos kultūros centro asociacijos „Auksinis feniksas“ nominacija „Geriausias metų kultūros ir meno kūrėjas“ (2014), G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ (2018), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu (2018). Yra Lietuvos kultūros darbuotojų literatūrinės kūrybos konkurso (1995) laureatas.
Sartų žirgų lenktynių sugrąžinimo į Dusetas vienas iniciatorių, organizatorius, režisierius.
Kraštotyros ekspedicijų (1982–1989) Rokiškio, Zarasų bei Utenos rajonuose organizatorius.
Nuo 2001 m. organizuoja kasmetinį dainuojamosios poezijos festivalį „Akacijų alėja“, tarmiškos kūrybos šventę „Tėviškės atradimai“.
Rašo ir dainuoja savo eiles. Poezija skelbta leidiniuose: „Daugiabalsė“ (2007), „…Iki pirmųjų gaidžių…arba Provincijos poezija“ (1992), „Iš lašo į kibirkštį“ (2015), „Lenkiuosi žemės balsui“ (1990), „Lyg ežero bangų prisilietimas“ (1993), „Palaima baltųjų aušrų“ (2002), „Vaivorykštė“ (2000) ir kt.
Išleido poezijos rinkinį „Buvau ir būsiu“ (1992), 2 autorinių dainų kompaktines plokšteles „Kryžkela“ (2004) ir „...o vis dėl to būkim...“ (2016), tradicinės ir autorinės kanklių muzikos kompaktinę plokštelę „Vėlių kankliai“ (2000), su grupe „Šulnys“ kompaktinę plokštelę „Unt Sartų“ (1994 m.)
Bendradarbiauja spaudoje: „Gimtasis Rokiškis“, „Kultūros aktualijos“, „Liaudies kultūra“, „Nauja vaga“, „Nemunas“, „Šeimininkė“, „Zarasų kraštas“ ir kt.

Lit.: https://www.rokiskis.rvb.lt/uploads/IKELIAMI_DOKUMENTAI/Krastotyra/Krastieciai/S/SVIDINSKAS_ALGIRDAS.pdf
Nuotr.: http://www.antzemeskrasto.lt/algirdas-svidinskas.html

VISUOMENININKAS, KRAŠTOTYRININKAS, LIETUVIŲ KALBOS MOKYTOJAS EKSPERTAS

Gimė 1929m. gegužės 12 d. Jaučakių km., Kauno r.,

1937 – 1941 m. mokėsi Jaučakių pradinėje mokykloje, 1942 – 1949 m. – Vilkijos gimnazijoje, 1951 – 1954 m. studijavo Šiaulių mokytojų institute, 1970 m. išklausė esperanto kalbos kursus, 1973 – 1978 m. studijavo VPI Lietuvos kalbos ir literatūros fakultete, 1997 m. lankė Lietuvos folkloristų mokyklą.
1949 – 1950 m. dirbo Vilkijos apskrities bibliotekos vedėju, 1951 – 1952 m. –Miškalaukio pradinės mokyklos mokytoju, 1953 – 1954 m. – Miškalaukio septynmetės mokyklos direktoriumi, 1954 – 1999 m. – Veliuonos vidurinės mokyklos lietuvių, vokiečių, rusų, esperanto kalbų mokytoju, 1978 – 1999 m. – mokyklos literatūros muziejaus vadovu, 1996 – 1999 m. – rašytojų J. Mačiulio memorialinės ekspedicijos vadovu.
Parašė daugiau kaip 2000 straipsnių respublikinėje ir rajono spaudoje kraštotyros, lietuvių kalbos ir literatūros mokymo temomis. Išleido knygeles : „Veliuona – urbanistikos paminklas, istorinis – landšaftinis draustinis“ , „Veliuona“, „Svarbiausios žinios“, „Takai, keleliai“, „Veliuonos sakmės ir padavimai“, „Mūsų širdys“ (poezijos rinkinys), „Esu....“ (gyvenimo esė), „Veliuonos Šv. M. Marijos ėmimo į dangų bažnyčia“. 13 knygų antologijų, turistinių lankstinukų rengėjas, kraštotyros veiklos parodų rengėjas. Veliuonos vidurinės mokyklos Garbės narys. Įvairių konkursų, JAV lietuvių premijos, TV viktorinos „Moki žodį žinai kelią“ laureatas.
Mirė 2018 m.

Daugiau apie jį: https://www.mlaikas.lt/naujiena/krasto-zinios/in-memoriam-garsiam-musu-krastieciui-stasiui-liutvinaviciui-atminti
Lit. ir nuotr. : http://vilkijoskrastas.lt/stasys-liutvinavicius

VIENAS ŽYMIAUSIŲ 20 A. ANTROS PUSĖS LIETUVOS FOTOMENININKŲ, SU KITAIS PADĖJO PAGRINDĄ LIETUVIŲ MENINĖS FOTOGRAFIJOS MOKYKLAI

Gimė 1939 m. birželio 27 d. Kluoniškių km., Kauno r.,

POETĖ

Gimė 1951 m. vasario 12 d. Padargupiuose, Raseinių rajone.

Gyvena Garliavoje, Kauno r.
1969 m. baigė Raseinių vidurinę mokyklą. 1969–1991 m. dirbo Kauno melioracijos statybos montavimo valdyboje (sekretore), 1991–1997 m. – Jonučių vidurinėje mokykloje fakultatyvo vadove. Respublikinėje spaudoje debiutavo  1970 m.

Lietuvos rašytojų sąjungos narė nuo 1995 m.

Daugiau apie ją: https://rasytojai.lt/rasytojai/gaizauskaite-vokietaitiene-zita/
Nuotr. : https://rasytojai.lt/rasytojai/gaizauskaite-vokietaitiene-zita/