Kauno rajono miesteliai ir gyvenvietės - Vandžiogala
- Sukurta 2013-06-13
Vandžiogala – miestelis Kauno rajone, 24 km. į šiaurę nuo Kauno. Per Vandžiogalą teka Urkos upelis (Barupės kair. intakas). Miestelis radialinio plano. Keliai į Kauną, Kėdainius, Jonavą, Batakiua. Seniūnijos centras. Miestelyje stovi medinė Švč. Trejybės bažnyčia (nuo 1830 m.), yra paštas , biblioteka (nuo 1952 m.), vaistinė, bendruomenės centras (nuo 2005 m., anksčiau – kultūros centras), vidurinė mokykla, vaikų dramos teatras „Versmelė", tautinių šokių kolektyvas „Verpetukas", ritminiai šokiai „Šėlsmas".
Pavadinimo kilmė
Vietovardis Vandžiogala tikriausiai yra asmenvardinės kilmės: Vandys+galas. Jis reiškia Vandžių gyvenamąją vietovės dalį ar kaimą.
Istorija
Jau XIII a. tarp kitų Upytės krašto pilių minima ir Vandžiogalos pilis. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Vandžiogala paminėta kryžiuočių kronikose: 1384 m. Ragainės vicekomtūras Markvardas Šulbachas prie Vandžiogalos pradėjęs aršias kautynes, kai pasak vokiečių kronikininkų , į šventę susirinkusius vietos gyventojus klasta užpuolė Ordino riteriai. Šioje kovoje žuvo 120 lietuvių, keli šimtai buvo paimti į nelaisvę. LDK laikais Vandžiogalos dvaras priklausė Rastauskams, Chlopickiams, Kartovskiams. Prie dvaro pradėjo kurtis kaimas . Gyvenvietei išaugus 1655 m. Jonas Karolis Rastauskas pastatydino Vandžiogalos bažnyčią. Vandžiogalos apylinkėse rasta neolito laikotarpio akmeninių kirvukų bei kitų įrankių, Romos imperatoriaus Trajano moneta. 1643 m. prie jos išaugęs miestelis gavo turgaus ir prekyviečių privilegiją kartą per savaitę rengti turgų (pakartota 1767 ). Nuo 1777 m. minima parapinė mokykla. 1817 m. senoji bažnyčia sudegė. 1830 m. kunigas Mikas Kazlauskas su parapijiečiais pastatė dabartinę bažnyčią. 1880 m. kunigo Mykolo Viršilos rūpesčiu pastatytas bokštas su varpine. Vietos gyventojai labai aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime. Sukilimo metu kunigas Petravičius ir bajoras Dugaila suorganizavo sukilėlių būrį, kuris netoli Ibėnų susidūrė su rusais. Sukilėliams pavyko pagauti ir pakarti keletą rusų šnipų. Keršydamas už tai Kauno gubernatorius Muravjovas pasiuntė į Ibėnus baudžiamąjį dalinį, vadovaujamą kunigaikščio Jašvilo. Ibėnų kaimas buvo sudegintas ir sulygintas su žeme. Minint 1863 m. sukilimo 135-ąsias metines, 1998 m. lapkričio 29 d. Ibėnų kaimo tragedijai atminti pastatytas koplytstulpis (autorius A.Teresius). XIX a. veikė stiklo fabrikėlis. Prieš pirmą pasaulinį karą Vandžiogaloje buvo 54 sodybos su 709 gyventojais. 1918 – 1919 m. Vandžiogalos miestelyje bei apylinkėse buvo sukurta autonominė savivaldybė. Ji įsteigė savo miliciją, mokyklą, kitas įstaigas. Jas pažymėjo Lenkijos valstybiniu herbu bei vėliava, ignoravo Laikinosios Lietuvos vyriausybės potvarkius bei įsakymus. Pamažu tvarka buvo atkurta, ir vadinamoji Vandžiogalos lenkų respublika daugiau neatsigavo. 1941 m., Antrojo pasaulinio karo metu, dauguma miestelio žydų buvo sušaudyti Babtuose ir IX forte. Vandžiogalos seniūnijoje yra išlikusios didelės senosios žydų kapinės ir žydų genocido aukų kapai. Už atrastas ir sutvarkytas senąsias žydų kapines Vandžiogalos vidurinė mokykla turi Pasaulio tautų teisuolių medalį. Pokario metais įkurtas kolūkis, vėliau – tarybinis ūkis.
2002 m. spalio 16 d. Prezidento dekretu patvirtintas miestelio herbas.
Lit.: Tarybų Lietuvos enciklopedija. T.4, p.450
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pažintis su Lietuva. Tūkstantmečio knyga. T. 2, p.452
Kauno rajono miestai ir miesteliai: Praeitis ir dabartis, p.25