AKADEMIJOS SENIŪNIJA
Akademija, Studentų g.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir minint 50-ąsias pirmųjų trėmimų metines, 1991 m. birželio 13 d. Akademijos parke buvo iškilmingai atidengti koplytstulpiai LŽŪA( dabar-Aleksandro Stulginskio univeriteto) Rytų tremties ir Vakarų netekties aukoms atminti (autorius – tuometinis LŽŪA Miškotvarkos katedros darbuotojas, tautodailininkas Edvardas Barauskas). Centrinio koplytstulpio raižinius prasmingai papildo poeto Bernardo Brazdžionio eilės apie ilgesį Lietuvai. Koplytstulpius pašventino tuometinis Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčios rektorius kun. Ričardas Mikutavičius, vėliau dirbęs LŽŪA (dabar – Universiteto) kapelionu. Ąžuolų kamienus koplytstulpiams paaukojo Kėdainių miškų urėdija.

Lit. ir nuotr.:http://asu.lt/universitetas-2/rektoriai/rektoriu-atminimo-aleja/

AKADEMIJOS SENIŪNIJA

Prof. Balio Vitkaus biustas Aleksandro Stulginskio universiteto Rektorių alėjoje. Atidengtas 2009 m. spalio 16 d. Skulptorius Marijus Petrauskas.

Balys Vitkus - penktasis Akademijos rektorius (1941-1944). Balys VITKUS gimė 1898 03 01 Staškūniškio viensėdijoje, Daugailių vls., Utenos aps. mirė 1988 10 07 Čikagoje, JAV. 1916 baigė gimnaziją Petrapilyje, 1916-1917 studijavo Maskvos žemės ūkio akademijoje, 1922-1925 Breslau universitete, kur 1925 08 01 gavo diplomuoto agronomo vardą. 1921/22 mokslo metais mokytojavo Utenos „Saulės” progimnazijoje. ŽŪA Dotnuvoje ėjo šias pareigas: 1925 10 20 – vyr. asistentas ir e.lektoriaus p., 1926 05 01 – e.docento p., 1928 01 01 – docentas, 1938 – e.o.prof. p., nuo 1926 – Specialiosios gyvulininkystės katedros vedėjas; 1926-1934 – ŽŪA profesorių tarybos sekretorius; 1939 – 1940 09 (ligi komunistų valdžia atleido iš pareigų) – ŽŪA prorektorius ir profesorių tarybos sekretorius; 1941-1944 – ŽŪA rektorius. Dėstė bendrąją ir specialiąją gyvulininkystę. Buvo suorganizavęs mokomąjį ir tiriamąjį vištyną, kuriame atliko tyrinėjimų paukštininkystės srityje. 1944 pasitraukė į Austriją, o nuo 1948 12 21 JAV.
Yra parašęs Žemės ūkio vadovo III ir IV t. skyrius apie stambiuosius raguočius ir avis ir ožkas, apie gyvulių veisimą (1931, 1936). Paskelbė straipsnių gyvulininkystės bei paukštininkystės klausimais „Žemės ūkyje” ir ŽŪA metraštyje, „Kosmose”, „Litauens Tierzucht” (1933), Lietuviškojoje ir Lietuvių Enciklopedijose. Daugelį metų buvo Vilniui vaduoti sąjungos Centro komiteto nariu, Lietuvos agronomų sąjungos valdybos nariu, 1938-1939 Lietuvos galvijų augintojų ir kontrolės ratelių sąjungos valdybos, nuo 1912 Ateitininkų sąjungos narys. Laikinojoje Lietuvos vyriausybėje 1941 buvo žemės ūkio ministru. Nuo 1955 – VLIK’o narys.
Mirė 1988 10 07 Čikagoje.

Lit. ir nuotr.:http://asu.lt/universitetas-2/rektoriai/rektoriu-atminimo-aleja/

VILKIJOS APYLINKIŲ SENIŪNIJA
Saulėtekių kaimas

Lit. ir nuotr.:https://www.krs.lt/savivaldybe/seniunijos/vilkijos-apylinkiu/darbai/

ALŠĖNŲ SENIŪNIJA
Alytaus  - Garliavos g. sąnkryžoje, Mastaičiai

Mastaičių kaimo sąnkryžoje - kryžius su skulptūra "Suklupusi Motina".

Lit. ir nuotr.: https://www.krs.lt/savivaldybe/seniunijos/alsenai/darbai/

EŽERĖLIO SENIŪNIJA
Ežerėlis, Kauno g. 18A

Ežerėlio miestelio centre 2015 m. atidengtas skulptoriaus Pijaus Česiūno sukurtas paminklas „Ežerėlio durpynui – 100 metų". Jis simbolizuoja durpių klodus ir iš jų iškilusį šviečiantį miestą. Paminklas sukurtas ir pastatytas bendrovės „Klasmann – Deilmann Ežerėlis" lėšomis, aikštės tvarkymo darbus finansavo Kauno rajono savivaldybė.

Daugiau:
http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/pirmas-durpininku-miestelio-simtmetis-695146

Nuotr.:
https://www.krsvbiblioteka.lt/virtualusturas/#

GARLIAVOS SENIŪNIJA
Jonučių kapinėse

Paminklas knygnešiui – vaistininkui Kazimierui Aglinskui Garliavos Junučių kapinėse. Atidengtas 2017 m. Autorius istorikas Ričardas Gudaitis.

Daugiau: http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2016/09/16/atmi_01.html, file:///D:/Darbui/Downloads/2734-Article%20Text-1689-1-10-20131108.pdf

Nuotr. Virginijos Tamašauskienės

BATNIAVOS SENIŪNIJA
Bubių kaimas

 2018 m. lapkričio 23 d. – Lietuvos kariuomenės šimtmečio minėjimo dieną – Bubių kaime atidengta unikali medinė skulptūra. Skulptūra, kurioje įamžintos trys Lietuvos vėliavos spalvos, skirta Lietuvos 100 – čiui paminėti. Skulptorius Tadas Vosylius.

Daugiau:
https://kaunas.kasvyksta.lt/2018/11/23/kultura/salia-kauno-isskirtinis-statinys/
https://kaunas.kasvyksta.lt/2018/11/23/kultura/salia-kauno-isskirtinis-statinys/

Nuotr.: https://www.krsvbiblioteka.lt/virtualusturas/ 

VANDŽIOGALOS SENIŪNIJA

Kauno rajono savivaldybės ir JAV gyvenančių litvakų pastangomis šalia senųjų Vandžiogalos kapinių pastatytas memorialas, skirtas čia 1941 metais nužudytiems žydų tautybės žmonėms atminti.Pastatytas kapinių prieigose, egzekucijos vietoje.
Kūrybinės grupės vadovė, architektė Violeta Beigienė. Kompoziciją kūrė skulptorius Lukas Šiupšinskas, dailininkas Vygintas Tvarijonavičius ir inžinierius Vydas Jaskelevičius. Darbams vadovavo Mažvydas Beiga.
2018 m.

Lit. ir nuotr.: www.kaunodiena.lt

KAUNO TVIRTOVES III FORTAS
GARLIAVOS APYLINKIŲ SENIŪNIJA

Kauno III fortas 1887–1888 m. pastatytas Garliavos apylinkių seniūnijoje, Seniavoje, Sąnašos upelio slėnio pietinio šlaito viršutinėje terasoje. Šis tvirtovės objektas – simetrinės struktūros, penkiakampės formos, orientuotas į pietus. Nuo kalvos, esančios Jiesios upės ir Sąnašos upelio santakoje, gerai matomas Jiesios slėnis ir ypač plati Nemuno slėnio panorama.
Forto statiniai kazematuoti, užnugaryje įrengtos kareivinės. Suformuoti atskiri pylimai artilerijos (centrinėje dalyje) ir pėstininkų pozicijoms su aikštelėmis lengvosioms prieššturminėms patrankoms (forto priekinėje dalyje). Kazematai raudonų plytų mūro, jų fasadai papuošti carinei Rusijai būdingais dekoro elementais. Fortuose išdėstyta po penkis šaudmenų sandėlius, kurie turėjo sudėtingą šildymo ir vėdinimo sistemą, susidedančią iš krosnies su šildymo katilais ir karšto vandens vamzdžių. Tai užtikrindavo sausą ir pastovios temperatūros mikroklimatą. Griovio apsaugai įrengti užnugario kaponieriai, pro juos patenkama į fortą. Iš šešių kazematų sudarytas centrinis kaponierius ir du puskaponieriai. Apsaugai įrengta kontreskarpinė skliautinės konstrukcijos raudono mūro siena. Skliautinė konstrukcija ne tik padėjo sumažinti sienos storį, bet ir, suskaidžius ją fragmentais, užtikrino, kad priešo ataka pažeistų kuo mažesnę sienos dalį. Pirmojo pasaulinio karo metu 1915 m. fortas buvo užimtas vokiečių kariuomenės, tačiau buvo nenaudojamas. Tarpukariu fortas priklausė Lietuvos kariuomenei. Trūkstant gyvenamojo ploto, kareivinėse apgyvendinti žmonės (fortų kolonijos). 1940 m. fortas, kaip ir kiti Kauno Tvirtovės statiniai priklausė Sovietų armijai. Vokiečių okupacijos metu jame įrengti maisto sandėliai.1955–1985 m. forte įkurtos sovietų armijos kareivinės, apjuostos spygliuota aukšta tvora trimis eilėmis, apšviestos šviestuvais ir prožektoriais. 1991 m. statiniuose veikė įmonė „Gazagroservisas“, kuri prekiavo automobiliais, jų dalimis, okareivinėse sandėliavo mašinų detales. Vėliau pastatai buvo apleisti.
2014 m., vietos bendruomenės pastangomis teritorija pradėta tvarkyti. Viename sektoriuje iškirsti menkaverčiai krūmai, įkurta rekreacinė zona, iškirsti takai, kuriais galima pasiekti ir apžiūrėti forto teritorijoje esančius objektus. Fortą prižiūri ir tvarko III forto įgula, kuri yra asociacijos „Kauno tvirtovė“ padalinys. Dalis fortų teritorijos šiuo metu priklauso firmai „Apželdinimas“. Forto teritorijoje šikšnosparniams apsaugoti 1991 m. įsteigtas Naujosios Fredos teriologinis draustinis.

Daugiau: https://www.krsvbiblioteka.lt/virtualusturas/

Straipsnis Ovidijaus Jurkšos
VšĮ „Kauno tvirtovės parkas“
Nuotr. virtualusturas.lt

KAUNO TVIRTOVĖS I FORTAS
RINGAUDŲ SENIŪNIJA

I Kauno fortas – Kauno tvirtovės dalis Kauno miesto vakariniame pakraštyje, Kazliškiuose. Pastatytas 1888–1889 m., rekonstruotas 1893 m. ir 1908 m. Šio forto paskirtis – apsaugoti Kauno tvirtovę iš vakarų pusės. Fortas buvo svarbus gynybinės atramos taškas ir, nors buvo modernizuotas kelis kartus (1893 m. ir 1908 m.), tačiau Pirmojo pasaulinio karo metu jis nesugebėjo atlikti savo paskirties. Forto įtvirtinimai neapsaugojo karių nuo stambaus kalibro artilerijos šūvių, kurie apgadino didelę dalį forto pastatų: sugriovė kairiojo puskaponieriaus poterną, dalį centrinės poternos, kaponierių, kliudė kairįjį parako sandėlį, pramušė dešiniojo parako sandėlio perdengimus bei kairiojo sparno kareivinių kazemato skliautą. Manoma, kad į I fortą pataikė net septyni „Didžiosios Bertos“ sviediniai.
Kas tos galingosios mortyros ( didelio kalibro artilerijos pabūklų rūšis, šaudanti į žemės taikinius labai statmena trajektorija) „Didžiosios Bertos“? Didžiausiai 420 mm mortyrai „Gama-Gerät“ pervežti reikėjo dešimt 25 t keliamosios galios geležinkelio prekinių vagonų (platformų). Nutiesus geležinkelio liniją iki Pažėrų km., čia atvežtos dvi šios rūšies mortyros, surinktos ir parengtos šaudyti. Tarp Mauručių ir Ilguvos buvo parengtos pozicijos 420 mm mortyrai „M-Gerät“. Vienos mortyros komandą sudarė 200 artileristų. Artileristai vilkėjo specialia vata apsiūta uniforma, prieš šūvį užsimerkdavo, raiščiais užsirišdavo ausis, gerklę ir bėgdavo slėptis į už 30 m. iškastus apkasus. Sviedinys, iššaunamas nuspaudus elektros jungiklį, iškildavo į 1 km. aukštį ir po 60 sekundžių pasiekdavo fortą. Toks sviedinys pramušdavo forto perdangą ir sprogdavo. Kazematuose, prie kurių nugriaudėdavo sprogimas, kariai uždusdavo nuo plytų ir betono dulkių. Kariai šių mortyrų sviedinius vadino „lagaminais“ (rus. „чемодан“). Tvirtovės karininkų ir karių teigimu, vokiečių ugnis buvo labai galinga, dažnai nesiliaudavo ištisą parą. Iš I forto pasitraukė pėstininkai, gynėsi tik likę artileristai. Sunkiai sužeistą forto komendantą kpt. Chinkulovą pakeitė ir artileristams vadovavo 1–osios art. kuopos feldf. Pavelas Gusevas.
1-asis Kauno tvirtovės fortas sudarė pagrindinę Kauno miesto gynybos liniją jo puolimo atveju, tačiau Po Pirmojo pasaulinio karo šis įtvirtinimas buvo paliktas likimo valiai.
Lietuvai tarpukariu paskelbus nepriklausomybę, nauja valdžia nesugebėjo rasti būdų, kaip efektyviai išnaudoti šią Kauno tvirtovės dalį. Daugiau nei dvidešimt metų šis pastatas ir toliau buvo apleistas, kol 1935 m. kareiviai nepradėjo reikšti nepasitenkinimo dėl tuometinio mirties bausmės vykdymo proceso, kurį patiems kariams ir reikėdavo įvykdyti. Apsvarsčius alternatyvas, buvo nuspręsta mirties bausmę atlikti nuodingomis dujomis ir vykdyti ją nuošalioje vietoje, kam pirmasis Kauno fortas tiko kuo puikiausiai. Dujų kameros statyba ir įrengimas vyko slaptai. Iškeldinti čia gyvenę bedarbiai, prie spygliuotos tvoros atsirado lentelės, draudžiančios įžengti į forto teritoriją. Dujų kameros būstinę sudarė du nedideli kambariai. Pirmasis buvo didesnis, pritaikytas religinės apeigoms t.p. čia būdavo perskaitomas mirties bausmės aktas. Kambaryje stovėjo mažas staliukas ir dvi kėdutės. Kitame kambaryje stovėjo mūrinė dėžė, kurios ilgis – 1,94 m, plotis – 1,26 m ir aukštis – 2 m. Durys sandariai užsidarydavo. Jose buvo įrengti du stebėjimo langeliai: vienas aukščiau – žmogaus akių lygyje, antras žemiau – 30 centimetrų nuo grindų. Sienose buvo įmūryti stebėjimo langeliai. Kairėje sienoje, prie pat grindų, buvo įrengtas vamzdis su reguliatoriumi dujoms įleisti, o lubose – 30 centimetrų skersmens vamzdis dujoms išleisti. Prasidėjus statyboms, imta ieškoti mirties bausmę galinčio vykdyti specialisto, kuris įleistų nuodingas dujas į hermetiškai uždaromą celę. Kaip teigia to meto spauda, kandidatų į šią vietą atsirado nemažai. Pasirodžius žinutėms užsienio periodikoje apie Lietuvoje statomą dujų kamerą, sulaukta dviejų asmenų iš Vokietijos ir net aštuonių Olandijos gyventojų prašymų priimti dirbti egzekutoriais. Jų kandidatūros nė nesvarstytos, nes kamera dar nebuvo pradėta statyti, nenustatyta jos administravimo tvarka ir norėta darbu aprūpinti savus piliečius. Galiausiai buvo pasamdytas Pirmojo pasaulinio karo caro armijos viršila Jonas Pakalnis. Jis gimė 1894 m. Utenos apskrityje, Tauragnų valsčiuje, Šeimaties kaime. Gyveno netoli I forto, Aleksote, Veiverių gatvėje. Mėgdavęs išgerti, 1936 m. net buvo nuteistas trims mėnesiams paprastojo kalėjimo už finansinio dokumento klastojimą, tačiau nuo bausmės atleistas. Laukiantysis mirties bausmės buvo perkeliamas į 95–ąją Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo kamerą, iš kur buvo pakviečiamas į kalėjimo raštinę. Į kamerą jis jau nebesugrįždavo. Tam, kad kalėjime likusieji nepastebėtų ir nekeltų sumaišties, nuteistasis buvo išvežamas slapta ir nesakant kur. Atvežtas pasmerktasis I–ajame forte jau rasdavo kunigą, pasiruošusį priimti išpažintį, gydytoją, dujų specialistą, du ar tris asmenis iš prokuratūros ir būsto prievaizdą. Apygardos teismo sekretorius perskaitydavo malonės prašymo atmetimą ir teismo nuosprendį. Pasmerktajam buvo leidžiama pareikšti paskutinį norą ir atlikti išpažintį. Po visų procedūrų nuteistasis buvo nuvedamas į dujų kamerą, durys sandariai uždaromos ir iš balionų paleidžiamos dujos. Dujų specialistas ir prokuratūros atstovai stebėdavo aukos mirtį. Pirmoji mirties bausmė nunuodijant dujomis įvykdyta 1937 m. Egzekucijos buvo vykdomos naktimis. Manoma, kad viso įvykdytos 8 mirties bausmės.
Forto likimas Antrojo pasaulinio karo metais yra neaiškus, tačiau praėjus karui LTSR valdžia taip pat sunkiai surado paskirtį įtvirtinimams. Fortas buvo naudojamas sandėliavimo tikslais, buvo laikomas žibalas.
Šiuo metu fortas yra VŠĮ „Kauno tvirtovės parko“ dalis. Tai vienas iš mažiausiai urbanizuotų Kauno fortų, nors karo metu labai nukentėjo, tačiau palyginti neblogai išlaikė savitą reljefą. Gerai matomas plačioje lygaus reljefo aplinkinėje teritorijoje, nuo Via Baltica automagistralės. Forto teritorijoje želdinių beveik nėra, todėl kraštovaizdyje jis atsiskleidžia kaip neaukšta žole apaugusi kalva. Greta – Marvelės upelio slėnis, Kamšos botaninio-zoologinio draustinio riba. Masyvūs antžeminiai pastatai, virš pylimų iškelti apmūryti vėdinimo kanalai – svarbūs kraštovaizdžio akcentai. Pastatų viduje žiemoja drugiai bei šikšnosparniai.
2002 m. fortas įrašytas Lietuvos kultūros vertybių registre.
2016 m. lapkričio mėn. forte buvo filmuojamas istorinis filmas „Pelėdų kalnas“. Rež. A. Juzėnas

Daugiau: https://www.krsvbiblioteka.lt/virtualusturas/
Straipsnis Ovidijaus Jurkšos
VšĮ „Kauno tvirtovės parkas“
Nuotr.: https://www.efoto.lt