Povilaitis Vytautas

MUZIKAS

Gimė 1936 m. Padargupių km., Ariogalos apyl., Raseinių raj. 

Nuo mažens apdovanotas muzikiniais gabumais, nepaisant ligos ir varginamas nepriteklių, Vytautas įgijo reikiamą išsilavinimą, įstojo į J. Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą: iš pradžių į kompozicijos skyrių, vėliau į chorvedybą. Svarbiausia – muzika. Ji liko pirmuoju ir pagrindiniu užsiėmimu. Baigęs mokyklą Vytautas vadovavo įvairiems meno saviveiklos kolektyvams Kauno mieste. Ryškų veiklos pėdsaką jis paliko tuometiniame P. Liberto šilko kombinato dainų ir šokių ansamblyje „Verpstė“. Čia Vytautas iš pradžių dirbo akompaniatoriumi, vėliau kaimo kapelos vadovu, o nuo 1985 m. – kolektyvo meno vadovu. Su šiuo kolektyvu pasiekti gražūs laimėjimai respublikinėje ansamblių šventėje, koncerte „Linas – saulės vaikas“, respublikinėse dainų ir šokių šventėse.

Nemažiau reikšmingi V. Povilaičio nuopelnai ir Kauno rajone. Čia jis dirbo Raudondvario, Rokų, Saulėtekio kultūros namuose meno vadovu, vadovavo kaimo kapeloms. Pirmąją savo kūrybos dainą „Lopšinė“ (ž. Federauskaitės) V. Povilaitis parašė dar būdamas studentu. Šia dainą 1958 m. atliko solistė J. Ragaišytė, šis kūrinys buvo gerai žinomas ir mokslo draugams, kurie dainą atlikdavo įvairių renginių metu.
V. Povilaitis yra parašęs dvi solo dainas, penkias dainas vokaliniams ansambliams, dvi dainas mišriam chorui, septynias pjeses kaimo kapelai, taip pat sukūręs muziką choreografiniams šokiams. Daina „Ruduo beržynėlyje“ (ž. A. Vitkausko) ir „Daina apie Netonis“ (ž. P. Žemkausko) buvo premijuotos Respublikos kompozitorių sąjungos ir Kauno miesto kultūros skyriaus paskelbtuose konkursuose.
1970 m. į Kauno rajono dainų ir šokių šventės repertuarą šventės organizacinis komitetas nutarė įtraukti V. Povilaičio parašytą kūrinį „Daina apie laimę“ (ž. P. Žemkausko), vėliau dainos pavadinimas buvo pakeistas į „Daina apie Kauno rajoną“. Ši V. Povilaičio daina 1970 m. birželio 20 d. nuskambėjo Kulautuvos estradoje. Choristams dirigavo Irena Bataitienė, kuri šią dainą buvo įtraukusi į savo kolektyvų atliekamų dainų repertuarą. Ypač pakiliai šią dainą atlikdavo raudondvariečiai.
„Prie Nevėžio lakštingala suoks
Jai pritars prie Jiesios ir Dubysos...“
Be šios dainos V. Povilaitis yra parašęs „Daina apie Čekiškę“ (ž. A. Vaičiaus), „Pavasaris Vilkijoje“ (ž. G. Randienės), „Nemuno melsvajam guoly“ (ž. L. Andriuškevičiaus), „Rokiečių daina“ (ž. P. Žemkausko) ir kt.
Su savo meno kolektyvu V. Povilaitis dalyvavo ne tik rajono šventiniuose renginiuose, bet ir respublikinėse dainų ir šokių šventėse. Respublikinės dainų šventės organizacinis komitetas 1980 m. buvo įpareigojęs V. Povilaitį šefuoti kaimo kapelų pasiruošimą šventei Birštono, Prienų ir Vilkaviškio rajonuose. 1981 m. birželio 7 d. įvykusioje Respublikinėje dainų ir šokių šventėje „Po gimtinės dangum“ V. Povilaitis – vienas vyriausiųjų kapelų vadovų. Šventėje buvo atlikta ir jo sukurta daina „Bėga baltos gijos“ (ž. J. Ylos).
1988 m. gegužės 20 d. P. Ziberto šilko kombinato dainų ir šokių ansamblis „Verpstė“ pažymėjo kūrybinės veiklos 15-metį (ansamblio meno ir kapelos vadovas V. Povilaitis). Šventėje skambėjo ir jo sukurti muzikiniai kūriniai. Jų tarpe „Bėga baltos gijos“, „Nusipinsiu vainikėlį (ž. J. Astrauskienės), „Kaimo seklyčioj“ (ž. P. Žemkausko), lenkų liaudies melodijų pynė (aranžuota V. Povilaičio).
Vadovaudamas meno kolektyvams, V. Povilaitis stengdavosi darbą atlikti tvarkingai, gražiai, skoningai, o svarbiausia – su meile. Daina ar muzikinis kūrinys turi teikti džiaugsmą ir pasitenkinimą tiek atlikėjams, tiek ir žiūrovams.
Ilgametis V. Povilaičio kūrybinis kelias buvo įvertintas 1975 m., jam buvo suteiktas meno saviveiklos žymūno vardas, o 1986 m. – kultūros žymūno vardas. Jo kūrybinė veikla įvertinta respublikiniais, Kauno miesto ir rajono bei darbo kolektyvų garbės ir padėkos raštais.
Tautinėje dainų šventėje (1990 m. ) dalyvavo Kauno P. Ziberto šilko kombinato dainų ir šokių ansamblis „Verpstė“ (vad. R. Meilutienė). Nors V. Povilaitis tuo metu jau nedirbo šiame kolektyve, tačiau nebuvo pamirštas jo indėlis. V. Povilaičiui buvo įteiktas atminimo ženklas, kuriuo buvo apdovanojami kolektyvų vadovai.
Tačiau svarbiausia – ne apdovanojimai. Svarbiausia, kad žinai, jog tavo įdėtas darbas davė gražius rezultatus, nusipelnė dalyvių bei žiūrovų padėkos. Smagu po savo žemę vaikščioti ir pėdsakus palikti.

Antanas Vaičius
Kraštotyrininkas