Kauno rajono miesteliai ir gyvenvietės - Vilkija
Vilkija – miestas Kauno rajone, šalia kelio Kaunas–Jurbarkas (25 km į šiaurės vakarus nuo Kauno), dešiniajame Nemuno krante. Urbanistikos paminklas, savitas kalvų miestas. Vilkija turi seniūnijos statusą, taip pat yra apylinkių seniūnijos centras. Miestas – urbanistikos paminklas, labai mėgstamas ir lankomas turistų. Mieste stovi neogotikinė Šv. Jurgio bažnyčia (nuo 1908 m.), yra Vilkijos gimnazija, privati D. ir Z. Kalesinskų aukštesnioji liaudies amatų mokykla, žemės ūkio mokykla, biblioteka, paštas. Daug turistų atvyksta į A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejų. Senosiose kapinėse yra du XIX a. koplytstulpiai. Išliko namas, kuriame 1862-1864 m. gyveno tautosakininkas Antanas Juška (1819-1880), yra A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejus.
Istorija
Manoma, kad XIV a. Vilkijos pilis stovėjusi į pietryčius nuo Vilkijos esančiame Jaučakių piliakalnyje. Po Žalgirio mūšio (1410 m.) Vilkijoje įkurtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras, iš kurio 1426 m. gegužės 3 d. Vytautas parašė 2 laiškus Kryžiuočių ordino didžiajam magistrui. Tai dokumentai, kuriuose pirmą kartą aiškiai parašytas neiškraipytas Vilkijos vietovardis. 1450 m. Vilkija minima kaip bene pirmoji Lietuvos muitinė prie Nemuno. Joje pirkliai turėdavo sumokėti mokestį už įvežamas prekes. Į mūsų kraštą pirkliai gabeno druską, gelumbę, šilką. Iš Lietuvos Nemunu plukdydavo vašką, kailius, odas, linų pluoštus. Muitinė skatino Vilkiją augti. Per Vilkiją Nemuno krantu ėjo ir sausumos prekybos kelias iš Vilniaus į Karaliaučių. Nuo 1486 m. – valsčiaus centras, čia buvo Didžiojo kunigaikščio dvaras. Gyvenvietė greitai išaugo į miestelį. 1514m. LDK valsčių sąraše Vilkija pirmą kartą paminėta kaip miestas. 1542 m. pastatyta bažnyčia. XVI a. Vilkijai suteiktos Magdeburgo teisės, 1792 m. jos patvirtintos. 1792 m. kovo 20 d. Stanislovas Augustas suteikė miesto teises ir herbą. XIX a. viduryje veikė turgūs, pašto stotis, prieplauka. Čia gyveno gausi žydų bendruomenė, turėjusi savo mokyklą ir 2 sinagogas. Vilkijos miestui augti sutrukdė XVIII a. pradžios karai, epidemijos, ypač dažni gaisrai. 1863 m. ties Vilkija, Karalgirio miške, A.Mickevičiaus vadovaujamas sukilėlių būrys susirėmė su caro kariuomene. 1883 ir 1885 m. minima slaptoji lietuviška mokykla. 1908 m. Vilkija pradėjo plėstis Nemuno viršutinėje terasoje, buvusio Vilkijos kaimo, išsiskirsčiusio į vienkiemius, vietoje. Tarpukariu Vilkijoje veikė medžio apdirbimo įmonė, kailių dirbtuvė, pieninė, vandens matavimo stotis, prieplauka, progimnazija ir kt. XIX a. antroje pusėje ir 1919 – 1948 m. Vilkija buvo valsčiaus centras, 1948 – 1950 m. – apskrities, o nuo 1950 m. iki 1962 m. – rajono centras. Vilkijai suteiktos rajono reikšmės miesto teisės. Atgimimo metais Vilkijoje įkurta Sąjūdžio grupė. 1995 m. Vilkijos miesto savivaldybė reorganizuota į Vilkijos seniūniją.
Pavadinimo kilmė
Vilkijos pavadinimas atsirado tada, kai žmones, gyvenantys kitoje Nemuno pusėje, pavyzdžiui, dabartiniuose Mikytuose, girdėjo toje vietoje, kur dabar yra Vilkijos apylinkės, staugiančias gaujas vilkų. Nuo to laiko šis kraštas vadinamas Vilkija, o pavadinimas galėjęs kilti iš žodžių junginio vilkų gauja.
Naujasis Vilkijos herbas patvirtintas Prezidento dekretu 1998 m. lapkričio 16 d.
Lit.: Kauno rajono miestai ir miesteliai: praeitis ir dabartis, p. 27
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pažintis su tūkstantmečio knyga. T.2, p. 453