Kauno rajono miesteliai ir gyvenvietės - Kulautuva
Kulautuva – miestelis Kauno rajone, dešiniajame Nemuno krante, 2 km į pietvakarius nuo kelio Kaunas–Jurbarkas. Miestelis turi seniūnijos statusą. Kulautuvoje stovi medinė Švč. mergelės Marijos vardo bažnyčia (pastatyta 1932 m.), yra rekolekcijų namai, Kulautuvos vidurinė mokykla, paštas, sveikatingumo ir rekreacijos takas (3 km link Tamaros kalno), vaikų tuberkuliozės ligoninė ir ligoninės mokykla, Jaunimo namai, girininkija, kapinės, įsikūrusi miestelio bendruomenė. Kulautuva siekia gauti kurorto statusą, kurį turėjo iki II pasaulinio karo. 2008 m. planuojama atidaryti KMUK reabilitacijos centrą (120 vietų).
Kulautuva - gyvenvietė išsidėsčiusi 22 km. nuo Kauno dešiniajame Nemuno krante. XV a. minimas Kulautuvos kaimas, esantis Vilkijos valsčiuje, o 1589 m. Kulautuvos dvaras. Viena iš mėgstamiausių Lietuvos vasarviečių.
Kulautuva turi įdomią istorinę praeitį, kurią gaubia legendos. Kulautuvos vardas pirmą kartą paminėtas 1364 metais kryžiuočių kronikose. Magistras Vinrichas fon Kniprodė, nusiaubęs Varluvos apylinkes, nuvyko prie Nevėžio į Paštuvos žemėje esantį Kulautuvos (Kalanten) kaimą, kurį sudegino. Po to siaubė Paštuvos ir Gaižuvos valsčius. Vyrgalės pilį puolė Vokiečių ordino kunigaikštis Vilhelmas fon Bergas. Atplaukęs į Naująjį Kauną pamatė, kad pilies jiems paimti nepavyks, tad plėšdami patraukė į Kulautuvą (Gallandiam). Susirinkę lietuviai, ginkluoti ietimis ir kitais ginklais, puolė ateivius. Pastarieji raginami laivyno viršininko, Gerdavos prefekto, vos spėjo susėsti į laivus ir paspruko. 1367 m.kovo 28 d. išvykęs į žygį maršalas Heningas padalijo savo kariuomenę į tris dalis, nusiaubė kelias vietoves, vieną iš jų netoli senosios Kauno pilies Kulautuvą (Calewysten), iš kur pasiekiamas Naujasis Kaunas ir išsivedė 800 belaisvių. Kulautuva galėjo būti suniokota ir tų pačių metų rugsėjo 8d., prasidėjusio Vinricho fon Kniprodės žygio metu. 1370 metais maršalas Ratherus siaubdamas Vaikių, Raseinių, Ariogalos ir Gaižuvos valsčius, penktą naktį buvo Kulautuvoje. 1378 metais magistras Kniprodė po šešių naktų karo žygio sugrįžo prie Nemuno netoli Kulautuvos (Gallanten), kur stovėjo laivai ir su jais grįžo į Prūsiją.
Nepaisant dažnų užpuldinėjimų, didelių sunaikinimų, šios apylinkės, matyt buvo palyginti tankiai apgyvendintos ir turtingos. Gyventojus apiplėšti ir išvaryti į vergiją buvo pagrindinis Ordino rengiamų žygių tikslas. Štai kaip aprašo Vygandas paskutinį kronikose minimą žygį į Paštuvos žemę, kuriame buvo ir Kulautuvos kaimas: ,,Brolis Vygandas tuo laiku pėsčias su 250 žmonių skubėdamas nuėjo daugiau negu šešias mylias link Paštuvos, kur sudegino penkis kaimus… Pagonims tiek nuostolių padarė, brolis Vygandas liepė užmušti kai kuriuos vyrus, moteris ir vaikus…’’.
Atrodo, kad po tokių dažnų užpuldinėjimų apylinkės liko labai sunaikintos, gyventojai išbėgiojo į miškus. Daugiau kronikose nebeužtinkame minint nei Paštuvos krašto nei Kulautuvos kaimo.
Nuo XV a. pabaigos Kulautuva priklausė Vilkijos valsčiui.
Kulautuvos vardas dažnai minimas XVI a. archyviniuose dokumentuose, iš kurių išryškėja ir jos įkūrėjai. Žemaičių žemės teismo XVI a. aktuose yra parašyta: ,,Kulautuva palei kelio bajorų Ragliškių ir Virbalovičių žemės arti Nemuno”. Šie bajorai - Riogliškių ir Virbaliūnų kaimų įkūrėjai - valdė tik po du valakus žemės, už kurią mokėjo mokesčius, buvo laisvi nuo lažinės tarnybos. Kolotauskai, Ragliškiai ir Virbaliūnai - žemės savininkai gyvendami prie strategiškai svarbaus Lietuvai kelio turėjo per metus atlikti 12 dienų lažo prievolę – talkomis dvarams.
XVI - XVIII amžių dokumentuose bajorų Kulautuvų ir kai kurių valstybinių pareigūnų pavardės dažnai dar užtinkamos. Bet vėliau neteko pastebėti. Matyt ši giminė išmirė. Archeologiniai kasinėjimai Kulautuvoje leidžia daryti prielaidą, kad XVIII - XIX amžiaus pradžioje Kulautuvoje būta gyvenvietės. O kai kurie radiniai - žydiškas velykinis vilkelis byloja, kad tuo laiku čia kūrėsi žydai.
XIX amžiaus pirmoje pusėje išleistame lenkų geografiniame žodyne minimas Kulautuvos polivarkas, priklausęs dvarininkui Šarakauskui.
Senoji Kulautuva, kaip rodo senieji aktai, buvo kiek į vakarus nuo dabartinės, palei Klevinio upelį tarp Nemuno ir jo šlaitų.
XVIII a. Kulautuvos akalicijoje (smulkaus dvarininko sodyba) minimas jos savininkas Jonas Kolotauskas (Kolotovski), o XIXa. Kulautuvos palivarkas.
XX a. pradžioje Kulautuva buvo mažas, apleistas kaimelis, išsidėstęs Nemuno pakrantėje. Tačiau graži Kulautuvos ir jos apylinkių gamta, švelnus klimatas, gražus pušynas pradėjo vilioti poilsiautojus iš Kauno.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir Kaunui tapus laikinąja sostine, išaugo Kulautuvos kaip poilsiavietės vaidmuo. 1930 metais buvo sudarytas Kulautuvos vasarvietės tvarkymo komitetas, kuriam vadovavo ats.pulk.lt. Vytautas Augustauskas (1884-1944). Jo iniciatyva buvo atliktas Kulautuvos išplanavimas, gatvių tiesimas ir jų apsodinimas liepomis bei akacijomis. Buvo iškastas tvenkinys, kuriame vėliau apsigyveno gulbės. Prasidėjo naujų modernių vasarnamių statyba.
Jei 1923 m. Kulautuvoje buvo 125 gyventojai, tai 1933m - 400. Iš jų 60% - žydai, 30% - lietuviai, 10% kitų tautybių. Jučionių kaime buvo pastatyta Jėzaus draugijos vila, o Kulautuvoje - daktaro O. Portnovo sanatorija ir R. Polovinsko vila ,,Vita’’.
1933 metais balandžio 21 d. Lietuvos Respublikos ministrų kabinetas 8-ioms Lietuvos kurortinėms gyvenvietėms (jų tarpe ir Kulautuvai) suteikė kurorto statusą, o plk. V.Augustauską paskyrė Kulautuvos kurorto direktoriumi. Prasidėjo intensyvus kurorto augimas. 1937m. Kulautuvoje vasarojo 328 žmonės, o sanatorijoje buvo gydomi žmonės sergantys širdies, kvėpavimo, reumato, nervų ligomis. 1934m. Kulautuvoje gyveno 3 stomatologai, 6-7 gailestingumo seserys. Pragyvenimas per parą kainavo 6-15 litų, vasarnamiuose 100 - 8000 litų už sezoną.
1930 m. Kulautuvoje įsikūrė vienuolės - Darbo seserys.
1932 m. rugpjūčio 12d. bažnyčia buvo iškilmingai pašventinta. Iškilmėse dalyvavo Ministras Pirmininkas Juozas Tūbelis, Krašto apsaugos ministras plk. Gustaitis, Švietimo ministras inž. K. Šakenis.
1934 metais Lietuvoje pažymint A.Smetonos 60-ąsias metines, Kulautuvoje buvo sudarytas komitetas iškilmėms surengti. Pirmininku išrinktas V. Augustauskas. Buvo nutarta kurorto aikštėje, ties gulbių ežeru pastatyti Madonos (šv. Mergelės Marijos) paminklą. Iškilmės įvyko 1934 m. rugsėjo 9 d.
1939 m. Kulautuvoje vasarojo apie 4000 žmonių. Iki 1940 metų Kulautuvos kurorto įrengimui buvo išleista apie 5 mln. litų.
Prasidėjusį Antrąjį pasaulinį karą kulautuviškiai pajuto 1939 m. rudenį, kada kurorte buvo apgyvendinta 2000 internuotų lenkų karių.
Pokario metais Kulautuva išaugo. 1949 metais poilsio namai buvo pertvarkyti į tub. sanatoriją, įsikūrė vaikų tub. sanatorija ,,Kregždutė’’. 1962 metais Kulautuvos sanatorinė mokykla - internatas, o 1966 m. pastatomas 3-jų aukštų vidurinės mokyklos pastatas. Pušyne prie tvenkinio išauga didžiuliai tub. sanatorijios rūmai.
Ilgesnį laiką Kulautuva buvo festivalių, dainų švenčių ir sportinių renginių vieta. Sovietiniais metais lietuviško tautinio meno mylėtojų pastangomis pirmą kartą dainų šventė Kulautuvoje įvyko tik ką įrengtoje estradoje, 1953 m. birželio 27 d. Nuo 2001 m. čia vyksta dainuojamosios poezijos festivalis „Akacijų alėja". 2005 metais Kulautuvoje įvyko Kauno rajono dainų ir šokių šventė. Tai antroji tokia šventė po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje. Ji buvo skirta Lietuvos nepriklausomybės penkiolikos metų ir Kauno rajono įkūrimo penkiasdešimtmečio sukaktims pažymėti. Rajono dainų šventė vyko ir 2007 m. birželio 16 d.
Seniūnijos ir bendruomenės iniciatyva 2001 metų balandžio mėnesi Lietuvos Respublikos prezidentas patvirtino Kulautuvos herbą, kurio ji dar neturėjo. Kulautuvos herbo autorius dailininkas Valentinas Varnas.
Lit.: Kauno rajono istorija -mokiniams ir mokytojams [Elektroninis išteklius] / rengėjai: A. Bulotas, D.Marmienė, O. Kukcinavičienė,…[et al.]. - [Kaunas] : Kauno rajono švietimo centras, 2007.