Kauno rajono miesteliai ir gyvenvietės - Čekiškė

Čekiškė – miestelis Kauno rajono vakaruose, netoli Dubysos (kairiajame krante), šalia kelio Vilkija–Ariogala. Urbanistikos paminklas (radialinis miestelio planas susiformavo XVIII a. viduryje). Seniūnijos ir parapijos centras. Netaisyklingo trikampio plano aikštė yra trijų pagrindinių gatvių sankryžoje, čia stovi mūrinė Švč. Trejybės bažnyčia (pastatyta 1821 m.), yra P. Dovydaičio vidurinė mokykla, biblioteka, senelių globos namai (nuo 1993 m.), kultūros centras, paštas.

Rašytiniuose šaltiniuose Čekiškės vardas pirmą kartą paminėtas 1600 m. Miestelio įsikūrimas siejamas su Čekiškės dvaro savininko Jurgio Gedgaudo Mackevičiaus vardu, kuris Piktakiemio kaimo vietoje įkūrė miestelį, 1617 m. pastatė bažnyčią, o 1620-1625 m. įsteigė parapijinę mokyklą.
1627 m. Čekiškėje buvo bažnyčia, mokykla, karčema. Mūrinė Čekiškės bažnyčia tapo pagrindiniu gyvenvietės akcentu.
XVII a. antroje pusėje minima Čekiškės vaitystė, kurią nuo 1685 m. valdė P. Pacas.
1762 m. Čekiškės miesteliui buvo suteikta turgaus ir prekymečio privilegija, o 1765 m. Čekiškė buvo vadinama net miestu.
Tačiau Čekiškė liko mažas amatininkų ir prekybininkų miestelis, kuriame 1765 m. gyveno apie 200 gyventojų. Miestelio augimą nuolat trukdė gaisrai. Ypač didelis gaisras nusiaubė Čekiškę 1799 m. rugpjūčio 13 d. Sudegė beveik visas miestelis ir bažnyčia (liko tik mūrinės sienos).
Iki XIX a. vidurio Čekiškės miestelis vėl išaugo. 1868 m. buvo sudarytas pirmasis Čekiškės miestelio planas, kuris pateikia XIX a. vidurio Čekiškės vaizdą: pagrindinėje miestelio gatvėje, prie bažnyčios, buvo susiformavusi netaisyklingos formos turgaus aikštė. Buvo 4 gatvės, kurios sutapo su Vilkijos, Ariogalos, Kilovos ir Besmerčių kaimų bei dvaro sodybos kelių kryptimis. 1897 m. miestelyje gyveno 668 žmonės (iš jų – 432 žydai).
1885 m. miestelyje buvo pašto stotis, 3 mokyklos, krautuvė, 5 alinės, užvažiuojama karčema.
Neaplenkė Čekiškės ir 1863 m. sukilimo įvykiai, kuriuose aktyviai dalyvavo vietiniai valstiečiai. Dubysos pakrančių miškuose, prie Čekiškės ir Aukštadvario, susiformavo Boleslovo Kolyškos vadovaujamas “Dubysos” pulkas. Kovotojų gretose buvo ir Čekiškės bažnyčios vikaras Aleksandras Vytartas, kuris bažnyčioje paskelbė sukilėlių Manifestą.
1863 m. kovo 29 d. prie Aukštadvario (4 km nuo Čekiškės) įvyko sukilėlių mūšis su caro kariuomenės daliniu.
Čekiškėje 1887 m. sudegė 66 gyvenamieji namai, 15 ūkinių pastatų, sinagoga ir beveik visas miestelis. Bažnyčia mažai nukentėjo, sudegė tik varpinė (atstatyta 1890 m.) per du mėnesius po gaisro buvo pastatyta dauguma namų ant likusių pamatų. Miestelis gana tankiai užstatomas, nes prekybininkai norėjo turėti namų didžiojoje gatvėje prie kelio iš Vilkijos į Ariogalą. Buvo pastatyta ir sinagoga – vienas didesnių mūrinių miestelyje.
Tačiau gaisrai nesutrukdė Čekiškei augti. 1903 m. miestelyje jau gyveno 795 gyventojai. Išsiplėtė prekyba, padaugėjo parduotuvių, amatininkų dirbtuvių. Susiformavo Amatininkų gatvė, kurios gyventojų daugumą sudarė amatininkai: siuvėjai, batsiuviai, račiai.
Pirmojo pasaulinio karo metais, vykstant mūšiams prie Dubysos, miestelis mažai nukentėjo: sudegė vienas namas ir buvo kliudytas bažnyčios bokštas.
1918 m. vasario 16 d. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, lapkričio 23 d. buvo sudarytas Čekiškės valsčiaus komitetas, kurį sudarė 7 nariai: 4 lietuviai, 2 lenkai ir 1 žydas.
1918-1920 m. kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės dalyvavo čekiškiečiai – savanoriai: St. Bumbulas, K. Bebrauskas, A. Rekevičius, J. ir P.Dobrovolskiai, J. Šaltys, J. Vosylius ir kt.
1918 - 1950 m. Čekiškė – valsčiaus ir seniūnijos centras. 1932 m. Čekiškės valsčių sudarė 10 seniūnijų: Aikščių ( Eikščių ), Butkiškės, Čekiškės, Daugėliškių, Gučkapio, Kilovos, Lebedžių, Šlapučių, Vincentavos ir Vozbutų. Valsčiaus plotas – 19521 ha, gyveno 7405 gyventojai. 1923 m. Čekiškėje buvo 73 gyvenamieji namai, gyveno 577 gyventojai. Miestelyje buvo valsčiaus valdyba, policijos nuovada, medicinos punktas, vaistinė, 6 skyrių pradžios mokykla, apie 20 parduotuvių, garinis malūnas ir lentpjūvė, 2 milo vėlimo dirbtuvės, 2 kailių – odos dirbtuvės, aliejaus spaudimo įmonė. Visuomeniniame gyvenime reiškėsi Tautininkų organizacija, šaulių būrys, jaunalietuviai, pavasarininkai ir kt.
1936 m. Čekiškė išgrįsta akmenimis, o 1970 m. išasfaltuota.
Pirmoji sovietinė okupacija, trukusi tiktai metus (1940-1941), pakeitė tradiciškai susiklosčiusį čekiškiečių gyvenimą. Sovietinė žemės reforma pradėjo griauti žemės nuosavybę, per ilgą laiką susiformavusį miestelio valdymą ir gyvenimą. Buvo uždarytos visuomeninės organizacijos, o jų nariams iškilo persekiojimo grėsmė. Prasidėjo trėmimai. 1941 m. birželio 14 d. į Sibirą buvo ištremta A. Tutlio šeima iš Miknevos k., iš Prienų k. ištremtas profesorius, Nepriklausomybės Akto signataras, Ministras Pirmininkas (1919), filosofas, mokslų daktaras, daugelio laikraščių ir žurnalų redaktorius Pranas Dovydaitis. Jis Prienų k. buvo įsigijęs žemės sklypą ir 1935-1941 m. vasaromis čia gyveno. Sušaudytas Sverdlovske 1942 m.
1941 m. prasidėjusi nacių okupacija atnešė dar didesnių nelaimių. Prasidėjo gyventojų vežimas darbams į Vokietiją. Čekiškės miestelio gyventojų daugumą sudarė žydai. Prasidėjo jų gaudymas ir išvežimas. Kiti žydai buvo sušaudyti Jaučiakių miške, likusieji pateko į Kauno getus.
1944-1949 m. Čekiškės apylinkėse vyko aktyvi rezistencinė kova, kuri nusinešė daug gyvybių. Čekiškės gyventojai matė gatvėje suguldytus žuvusių partizanų kūnus.
1944 m. rudenį buvo susiorganizavęs kovotojų būrys, kuriam vadovavo buvęs Lietuvos kariuomenės puskarininkis Kazys Puidokas “Beržas” ir Česlovas Stašaitis “Algirdas” bei Pr. Džiaugys.
1944 m. gruodžio 16-17 d. apie 40 stribų ir enkavedistų Vozbutų kaime pradėjo ieškoti vyrų, atsisakiusių stoti į sovietinę kariuomenę. Baudėjai pradėjo deginti jų sodybas, šaudyti beginklius žmones. K.Puidoko vadovaujami partizanai stojo ginti kaimo gyventojų. Pasiviję priešo koloną, ėmė šaudyti ir nukovė karininką, 2 milicininkus ir 8 sužeidė. Vežant sužeistus kareivius į Čekiškę, partizanai pakartojo užpuolimą, nukaudami dar 2 kareivius ir karininką. Siekdami užglaistyti pralaimėjimą, baudėjai gruodžio 17 d. kartu su atvykusiais 13-ojo pasienio Vilniaus pulko daliniais per 4 valandas nužudė 9 Vozbutų kaimo vyrus, sudegino 16 sodybų.
(Duomenys iš Kęstučio Kasparo knygos “Lietuvos karas”, 1999 m. psl. 249)

1944 m. gruodžio 28 d. susijungę keli partizanų būriai parengė Čekiškės puolimo operaciją, kaip atsakymą į baudėjų veiksmus ir užėmę miestelį nukovė du pareigūnus, o 9 sušaudė Laučynės miške. Tarp jų du apylinkės pirmininkus, Kauno apskrities komjaunimo instruktorių, 4 stribus. Žuvusiųjų palaikai 1960 m. buvo perlaidoti Čekiškės kapinėse ir pastatytas paminklas, kuriame įrašytos 9 žuvusiųjų pavardės.
1947 m. gruodžio 24 d. Preikapio kaime žuvo partizanų būrio vadas K. Puodokas ir trys jo bendražygiai. 1988 m. Čekiškės Sąjūdžio grupės vadovo A.Sirtauto rūpesčiu, talkinant kunigui Edv. Zeidotui, partizanų palaikai perlaidoti Čekiškės kapinėse. Pastatytas paminklas “Žuvusiems už Lietuvos laisvę”, kuriame įrašytos žuvusiųjų pavardės.
1990 m. liepos 1 d. Vozbutų kaime buvo atidengtas paminklas pokario metų aukoms atminti. Paminkle įrašytos 1944 m. gruodžio 16-17 d. žuvusiųjų pavardės. Paminklą pašventino Čekiškės bažnyčios klebonas Edv. Zeidotas.
pokario metų tragiški įvykiai iki šiol gyvi čekiškiečių atmintyje.
1919-1950 m. Čekiškė – valsčiaus centras, 1950-1991 m. apylinkės ir kolūkio “Čekiškė” centras. Nuo 1991 m. – apylinkės centras, o nuo 1995 m. seniūnijos centras.
1949 m. balandžio 5 d. Kilovos kaime buvo įkurtas ”Pirmūno” kolūkis, kuris vėliau stambinant ūkius pavadintas “Čekiškės” vardu. Kolūkio valdybos pirmininku buvo išrinktas Jonas Miknevičius (1918-1984), kuris 24 metus vadovavo ūkiui.
Šis Čekiškės istorijos 1949-1969 m. laikotarpis aprašytas Antano Marcinkevičiaus knygoje “Prie Dubysos”, kurią 1969 m. išleido “Periodikos” leidykla.
Per 40 m. laikotarpį, vykstant melioracijai ir perkeliant vienkiemių gyventojus į pagrindinę ūkio gyvenvietę – Čekiškę, miestelis išaugo, susiformavo naujos gatvės: Naujoji, Jaunimo, Lauko, Lašišos, Raudonės, Mechanizatorių, Pakraščio, Liepų, Lelijų, Tulpių, Rožių ir kt. Viso – 18.
Prasidėjus Lietuvoje Atgimimo laikotarpiui, 1988 m. pabaigoje Čekiškėje įsikūrė “Sąjūdžio” grupė. Čekiškiečiai aktyviai dalyvavo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo veikloje, stovėjo Baltijos kelyje, 1991 m. sausį gynė Sitkūnų radijo stotį, sekė sovietų kariškių judėjimą.
1992 m. prasidėjo naujas žemės ūkio vystymosi etapas. “Čekiškės” kolūkis suiro ir susiformavo atskiros žemės ūkio bendrovės. Pradėjo savarankiškai dirbti žemes ūkininkai, kurių 2000m. sausio 1 d. buvo 70. Prie Dubysos išaušo kitas rytas.
Čekiškės žemė yra išauginusi nemažai Lietuvos šviesuolių: mokslo, kultūros, švietimo, meno veikėjų. Vienas jų – Aleksandras Račkus (1893-1965) – gydytojas, muziejininkas, kultūros ir visuomenės veikėjas Lietuvoje ir išeivijoje. A.Račkus gimė 1893 m. birželio 1 d. Čekiškėje, knygnešio šeimoje. Vienas didžiausių jo nuopelnų Lietuvai yra tai, kad jis 1935 m. savo muziejaus 50 tūkst. eksponatų padovanojo Lietuvai.
Aleksas Vinkšnaitis (1915-1988) Brazilijos lietuvių veikėjas. Gimė 1915 m. Čekiškėje.
Čekiškietis Brunonas (Bronius) Subatis (1908-0989) – savito liaudies braižo liaudies menininkas, kuris savo kūryba praturtino lietuvių primityviąją saviveiklinę dailę. Jis buvo ir vienas pirmųjų fotografų Čekiškėje.
Čekiškiečiai žurnalistai broliai Antanas ir Jonas Marcinkevičiai, poetai Viktoras Rudžianskas ir Romanas Kareiva. Savo eilėraščiuose Čekiškės vardą mini poetai Valentina Pancernienė, Kęstutis Griškevičius, Genovaitė Randienė.
Buvęs Čekiškės vidurinės mokyklos absolventas Edvardas Brazauskas 1998 m. pasiekė oficialų pasaulio svarsčio rovimo rekordą.
Apie Čekiškės praeitį ir dabartį daugiausiai medžiagos surinko ir periodikoje publikavo čekiškietis kraštotyrininkas Antanas Vaičius.

Lit.: Kauno rajono istorija -mokiniams ir mokytojams [Elektroninis išteklius] / rengėjai: A. Bulotas, D.Marmienė, O. Kukcinavičienė,…[et al.]. - [Kaunas] : Kauno rajono švietimo centras, 2007.