Pradinis Klubai Straipsniai Įbėnų kaimas

Įbėnų kaimas - Ketvirtas puslapis

Nuo vaikystės pratinami gerbti lietuvių katalikų papročius. Religinės šventės švenčiamos tradiciškai, o vestuvių, laidotuvių papročiuose atsiranda supanašėjimo elementų su katalikų papročiais, nors pagrindiniai kanonai perduodami iš kartos į kartą.

Zinaida Zacharevič pasakoja, kad jauna šeima ypatingai globojama, kad susilauktų sveikų palikuonių. Jaunavedžiams neleidžiama jaudintis, bartis, sunkius darbus dirbti, siūti, megzti, kad vaikutis sveikas gimtų, nebūtų virkštelė užsimezgusi ar liežuvis prisiūtas, negalima į gaisrą žiūrėti ir savęs gaisro metu liesti, nes gali raudonos dėmės likti. Negalima rugių rišti, nes kojytės bus kreivos. Jaunavedžiams buvo draudžiama intymiai bendrauti renginių švenčių metu, nes kūdikis gali gimti nesveikas.

Aleksandra Zapievalova pasakoja, kad kūdikio laukdama giminė vardus rinkdavo, krikštatėvius. Kūdikiui gimus, vardą išrinkdavo tėvas, jei gimė berniukas, ir motina, jeigu gimė duktė. Krikštatėviai buvo kviečiami gerbiami žmonės, dažnai giminaičiai, kad negalėtų susituokti. Jei gimė duktė, tai krikštamotė negalėdavo būti jauna, nevedusi mergina, nes paskui neištekėsianti. Krikšto metu naujagimis tris kartus panardinamas į vandenį, kuris iš anksto pripilamas į kubilą, tačiau negali būti kaitinamas ar virinamas. Krikšto kubilai būna įvairaus dydžio, kadangi kartais krikštijami jau suaugę žmonės. Futinija Matiušova pasakoja, kad vanduo turi būti gyvas, todėl žiemos metu atnešamas anksčiau į kambarį, kad apšiltų. Po to, kai tris kartus panardinamas į vandenį, kūdikis įsupamas į audeklo gabalą, kuris po krikštynų padovanojamas šventikui. Vaikui siuvami ilgi marškinėliai su užsegimu šone. Po krikštynų motina tame vandenyje apsiplauna savo krūtinę. Krikštynų vanduo laikomas šventu. Labai tikinčiose šeimose vardas naujagimiui buvo suteikiamas pagal sentikių kalendoriuje tą dieną įrašytą vardą , nes tas šventasis esąs kūdikio globėjas ir jį saugosiąs visą gyvenimą. Kūdikio ateitį spėdavo burdami su krikšto vandeniu ir vašku. Jeigu vaškas išlydytas vandenyje skęsta, tai gyvenimas būsiąs sunkus, o jeigu plaukia paviršiuje, tai

gyvenimas bus lengvas ir laimingas. Jei krikštynų dieną ryja, tai gyvenimas būsiąs turtingas. Apie krikštynų papročius ir burtus pasakojo Zinaida Zacharevič, Ona Naturjeva - Nicinaitė. Krikštatėvių pareiga rūpintis kūdikiu, jeigu jis netektų tikrųjų tėvų. Religinių švenčių metu paaugęs kūdikis turi lankyti krikštatėvius, tuo išreikšdamas jiems savo pagarbą, o krikštatėviai turi apdovanoti savo krikštasūnį ar krikštaduktę saldumynais ir kitais maisto produktais.

Vaikams užaugus tėvai rūpindavosi sėkminga vaikų santuoka. Ir šiomis dienomis tėvų įtaka yra gana svarbi. Giminė turi teisę patarti, rinkti, įtakoti, nes jaunai šeimai parama garantuojama tik pasirinkus tinkamą vyrą ar žmoną. Mišrių jaunų šeimų yra labai nedaug. Didžioji dalis renkasi savo tikėjimo vyrą ar žmoną. Žvalgytuvės vyksta atvirai domintis, klausinėjant, aptariant su kaimynais ir draugais. Vestuvės yra visos giminės ir netgi kaimo šventė. Anksčiau cerkvėje tuokdavosi tik nekaltos jaunamartės, o kitoms pakakdavo tik tėvų palaiminimo. Šiuo metu sutuokiami visi, kurie pageidauja. Po santuokos visi grįžta į namus, jaunavedžiai sėda garbingoje užstalės vietoje -gale stalo po ikonomis. Tėvai jaunai šeimai laimindami dovanoja ikoną, pasitinka su duona ir druska, veda į trobą ir ant stalo deda dovanas jaunai šeimai, daugiausiai pinigus. Dovanas ant stalo deda visi svečiai su palinkėjimais. Vestuves švenčia dvi tris dienas, vaišina kaimynus ir praeivius. Jeigu vestuvės ramios, tai kaimynų apkalbų neišvengsi. Pirmos vestuvių dienos pabaigoje jaunamartei nuimamas nuometas, plaukai paleidžiami ir sušukavus pinamos dvi kasos ir rišama skarelė. O nuometas, daug kur ir gėlių puokštė metama į viršų. Kas iš pamergių ar vestuvėse esančių jaunų mergaičių pagauna - ta greitai ištekės. Po savaitės jaunamartė kepdavo pati pyragus ir važiuodavo viešėti pas savuosius, kurie susirinkdavo pagerbti jaunos šeimos, pasidalinti patirtimi, pasidžiaugti.

Šeimas ir giminaičius suburdavo, sukviesdavo ne tik linksmos Šventės, bet ir laidotuvės. Sunkiai sergant ir mirštant žmogui, artimieji pasirūpindavo,

kad jo siela lengviau paliktų kūną, todėl prie mirštančiojo pradėdavo skaityti išvykimo maldą. Aglikerija Kovalenkina pasakoja, kad dažnai iš anksto giminaičiai tariasi su ja, kada namuose turi sunkų ligonį kad mirštančiajam ateitų paskaityti maldas. Skaitantysis turi turėti kilimėlį rožančių, psalmyną. Nuo mirties akimirkos maldos ir giesmės iš psalmyno skaitomos prie mirusiojo iki palaidojimo. O laidojamas vėliausiai trečią dieną. Ibėnų sentikiams maldas skaito Aglikerija Kovalenkina, Fiofanija Matiušova.

Po mirties velionis apiprausiamas paguldžius jį ant lentos. Prausiamas be muilo. Guldomas galva į rytus. Nuprausus vyrai rengiami lininiais marškiniais su užsegimu šone ir ilgomis lininėmis kelnėmis, o moterys rengiamos sarafanais, kurie sujuosiami 'siūlu. Juodais ilgais chalatais aprengiami šventikai arba labai pamaldūs garbingi vyrai. Velionis apaunamas kojinėmis ir šlepetėmis. Anksčiau velionio rūbai būdavo rankų darbo, tačiau dabar daugiausia perkami parduotuvėje. Ant galvos dedama balta kepuraitė, kad uždengtų kaktą, arba užrišama skarelė. Kita tamsi dedama ant viršaus ir susegama po kaklu. Taip aprengtas velionis uždengiamas puošnia drobule. Mirus jaunai merginai, jai išpinamos kasos, uždedamas ant galvos nuometas ir vainikas, apaunama ilgomis kojinėmis ir bateliais.

Velioniui ant kairės rankos uždedama juostelė, kuri gaunama šventykloje. Karstai dar kartais gaminami namuose ir nedažomi, nors dažniausiai perkami. Karstas išklojamas drožlėmis ir dengiamas baltu audeklu. Pagalvėlė taip pat pripilama drožlių, kartais įdedama kvapnių žolelių. Mirusįjį guldant į karstą giedamos specialios giesmės. Sarvojant namuose karstas statomas galva įbėį ikonas, kurias kiekvienuose namuose dažniausiai įrengiamos rytinėje pusėje. Šventikas kviečiamas trečiąją dieną. Jisai šventina karstą, velioniui į rankas įdeda pakeleivingąjį lapelį. Jis duodamas tiems, kurie atliko išpažintį prieš mirtį arba per Velykas. Maldos metu šventikas stovi karsto gale ir atsisveikindamas nusilenkia velioniui į kojas. Artimieji atsisveikindami bučiuoja velionį į skruostą. Po palydos maldų visi dalyviai