Įbėnų kaimas

Kraštotyros ekspedicijos, vykusios

2001 m. liepos 2-10 dienomis

„Ibėnų kaimo sentikiai, jų gyvenimo būdas ir papročiai"

apibendrinta medžiaga

Birutė Savickienė - vyr.specialistė kultūrai

Ramutė Aleksandravičienė — Vandžiogalos kultūros centro direktorė

Oksana Anisimenkina — Vandžiogalos vidurinės mokyklos mokinė Olia Anisimenkina

Vandžiogalos vidurinės mokyklos mokinė Viktorija Kovalenkina

Vandžiogalos vidurinės mokyklos mokinė Nadiežda Kovalenkina

Vandžiogalos vidurinės mokyklos mokinė

Medžiagą apibendrino Ramutė Aleksandravičienė

Sentikiai Ibėnuose

Vandžiogalos seniūnijoje yra 27 kaimai. Gyvena 1995 žmonės: 1545 lietuviai, 285 rusai, 155 lenkai ir 10 kitų tautybių.

Sentikiai gyvena Ibėnų, Valeravos, Kazimieravos, Bitvano, Kėkštynės kaimuose ir Vandžiogalos miestelyje. Daugiausia rusų tautybės gyventojų gyvena Ibėnų kaime. Iš 119 žmonių 77 yra rusai, 32 lietuviai ir 10 kitų tautybių.

Sentikiai Ibėnų kaime apsigyveno 1864 metais. Ištremtų 1863 m. sukūlimo dalyvių vieton 1864 m. gegužės mėnesį buvo atvežtos ir iškilmingai įvesdintos 32 rusų kolonistų šeimos. Kiekvienai jų buvo duota po 300 rublių trobesiams pasistatyti ir įsikurti. Dabar Ibėnuose gyvena 73 šeimos rusų ir 11 mišrių. Iš visų kaimų sentikius vienija saviti bažnytiniai kanonai.

Sentikių cerkvė pastatyta Ibėnų kaime 1864 metais. Ji 18904895 metais jau griūvanti buvo perstatyta. Cerkvę statė meistrai iš Baltarusijos. Cerkvė buvo išpuošta ikonomis, kurias atnešdavo kiekviena šeima. Ikonos buvo užsakomos dailininkams, gyvenantiems Baltarusijoje. Tai buvo dailės kūriniai, kurie pokario laikotarpiu buvo įtraukti į saugojamų sąrašus. Tačiau pastarųjų 10-15 metų laikotarpiu didžioji jų dalis dingo, kadangi sentikių maldykla buvo ne kartą apvogta, išplėšta.

Ibėnų maldyklos popas buvo vietinis čia gyvenantis Aleksandras Fiodorovas.

Šiuo metu šventikas yra atvažiuojantis. Jis kviečiamas religinėms šventėms, vestuvių, krikštynų ar laidotuvių apeigoms atlikti. Dažniausia iš Kėdainių cerkvės, kartais iš Kauno. Cerkvėje giedodavo ir dabar gieda vietiniai gyventojai: Aglikerija Kovalenkina, Uljana Ribakova, Aleksandra Zapievalova, Zinaida Zacharevič, Grigorijus Anisimenkinas, Sevatijus Lifanovas. Giedojimas - tai garbinga pareiga.

Prie Ibėnų cerkvės Feofanija Matiušova, Katerina Golubcova, Oksana Anisimenkina, Nadiežda Kovalenkina, Zinaida Zacharevič, Aleksandra Zapievalova, Piotras Anisimenkinas, Uliana Rybakovą

Centrinėje cerkvės dalyje yra paaukštinimas, tai šventa vieta, kur galima patekti tiktai su malda, giesme. Centre paaukštinimo stovi didysis cerkvės kryžius, kuris vadinamas „Evangelija". Cerkvėje kiekvienas sentikis meldžiasi individualiai ir prašo atleidimo už nuodėmes. Ant paaukštinimo gali melstis tik garbingo amžiaus žmonės, vaikai ir merginos. Jaunos šeimos meldžiasi bendroje patalpoje, kadangi manoma, jog jie labiau nusideda. Moterys cerkvėje renkasi kairėje pusėje, o vyrai dešinėje. Šios tvarkos griežtai laikomasi. Apie tai pasakojo UĮjana Ribakova ir Zinaida Zacharevič. Tikintieji maldykloje kalba bendrą maldą, kuri tarsi savita išpažintis. Šventikas pasmilko ir kolektyviai visiems atleidžia nuodėmes. Švenčių metu maldykloje renkasi visos šeimos ir suaugę, ir vaikai, atvažiuoją tolimesni giminaičiai. Visi meldžiasi žiūrėdami į savo šeimos maldyklai paaukotą ikoną. Žvakeles uždega taip pat prie savos ikonos, kurioje pavaizduotas apaštalas yra laikomas šeimos globėju. Kiekvienas maldininkas savo vietoje turi kilimėlį, kuris daugeliu atvejų yra rankų darbo. Sentikiai saugo savo tradicijas ir papročius, iki šių dienų išsaugojo vestuvių, laidotuvių, gimimo papročius.

Nuo vaikystės pratinami gerbti lietuvių katalikų papročius. Religinės šventės švenčiamos tradiciškai, o vestuvių, laidotuvių papročiuose atsiranda supanašėjimo elementų su katalikų papročiais, nors pagrindiniai kanonai perduodami iš kartos į kartą.

Zinaida Zacharevič pasakoja, kad jauna šeima ypatingai globojama, kad susilauktų sveikų palikuonių. Jaunavedžiams neleidžiama jaudintis, bartis, sunkius darbus dirbti, siūti, megzti, kad vaikutis sveikas gimtų, nebūtų virkštelė užsimezgusi ar liežuvis prisiūtas, negalima į gaisrą žiūrėti ir savęs gaisro metu liesti, nes gali raudonos dėmės likti. Negalima rugių rišti, nes kojytės bus kreivos. Jaunavedžiams buvo draudžiama intymiai bendrauti renginių švenčių metu, nes kūdikis gali gimti nesveikas.

Aleksandra Zapievalova pasakoja, kad kūdikio laukdama giminė vardus rinkdavo, krikštatėvius. Kūdikiui gimus, vardą išrinkdavo tėvas, jei gimė berniukas, ir motina, jeigu gimė duktė. Krikštatėviai buvo kviečiami gerbiami žmonės, dažnai giminaičiai, kad negalėtų susituokti. Jei gimė duktė, tai krikštamotė negalėdavo būti jauna, nevedusi mergina, nes paskui neištekėsianti. Krikšto metu naujagimis tris kartus panardinamas į vandenį, kuris iš anksto pripilamas į kubilą, tačiau negali būti kaitinamas ar virinamas. Krikšto kubilai būna įvairaus dydžio, kadangi kartais krikštijami jau suaugę žmonės. Futinija Matiušova pasakoja, kad vanduo turi būti gyvas, todėl žiemos metu atnešamas anksčiau į kambarį, kad apšiltų. Po to, kai tris kartus panardinamas į vandenį, kūdikis įsupamas į audeklo gabalą, kuris po krikštynų padovanojamas šventikui. Vaikui siuvami ilgi marškinėliai su užsegimu šone. Po krikštynų motina tame vandenyje apsiplauna savo krūtinę. Krikštynų vanduo laikomas šventu. Labai tikinčiose šeimose vardas naujagimiui buvo suteikiamas pagal sentikių kalendoriuje tą dieną įrašytą vardą , nes tas šventasis esąs kūdikio globėjas ir jį saugosiąs visą gyvenimą. Kūdikio ateitį spėdavo burdami su krikšto vandeniu ir vašku. Jeigu vaškas išlydytas vandenyje skęsta, tai gyvenimas būsiąs sunkus, o jeigu plaukia paviršiuje, tai

gyvenimas bus lengvas ir laimingas. Jei krikštynų dieną ryja, tai gyvenimas būsiąs turtingas. Apie krikštynų papročius ir burtus pasakojo Zinaida Zacharevič, Ona Naturjeva - Nicinaitė. Krikštatėvių pareiga rūpintis kūdikiu, jeigu jis netektų tikrųjų tėvų. Religinių švenčių metu paaugęs kūdikis turi lankyti krikštatėvius, tuo išreikšdamas jiems savo pagarbą, o krikštatėviai turi apdovanoti savo krikštasūnį ar krikštaduktę saldumynais ir kitais maisto produktais.

Vaikams užaugus tėvai rūpindavosi sėkminga vaikų santuoka. Ir šiomis dienomis tėvų įtaka yra gana svarbi. Giminė turi teisę patarti, rinkti, įtakoti, nes jaunai šeimai parama garantuojama tik pasirinkus tinkamą vyrą ar žmoną. Mišrių jaunų šeimų yra labai nedaug. Didžioji dalis renkasi savo tikėjimo vyrą ar žmoną. Žvalgytuvės vyksta atvirai domintis, klausinėjant, aptariant su kaimynais ir draugais. Vestuvės yra visos giminės ir netgi kaimo šventė. Anksčiau cerkvėje tuokdavosi tik nekaltos jaunamartės, o kitoms pakakdavo tik tėvų palaiminimo. Šiuo metu sutuokiami visi, kurie pageidauja. Po santuokos visi grįžta į namus, jaunavedžiai sėda garbingoje užstalės vietoje -gale stalo po ikonomis. Tėvai jaunai šeimai laimindami dovanoja ikoną, pasitinka su duona ir druska, veda į trobą ir ant stalo deda dovanas jaunai šeimai, daugiausiai pinigus. Dovanas ant stalo deda visi svečiai su palinkėjimais. Vestuves švenčia dvi tris dienas, vaišina kaimynus ir praeivius. Jeigu vestuvės ramios, tai kaimynų apkalbų neišvengsi. Pirmos vestuvių dienos pabaigoje jaunamartei nuimamas nuometas, plaukai paleidžiami ir sušukavus pinamos dvi kasos ir rišama skarelė. O nuometas, daug kur ir gėlių puokštė metama į viršų. Kas iš pamergių ar vestuvėse esančių jaunų mergaičių pagauna - ta greitai ištekės. Po savaitės jaunamartė kepdavo pati pyragus ir važiuodavo viešėti pas savuosius, kurie susirinkdavo pagerbti jaunos šeimos, pasidalinti patirtimi, pasidžiaugti.

Šeimas ir giminaičius suburdavo, sukviesdavo ne tik linksmos Šventės, bet ir laidotuvės. Sunkiai sergant ir mirštant žmogui, artimieji pasirūpindavo,

kad jo siela lengviau paliktų kūną, todėl prie mirštančiojo pradėdavo skaityti išvykimo maldą. Aglikerija Kovalenkina pasakoja, kad dažnai iš anksto giminaičiai tariasi su ja, kada namuose turi sunkų ligonį kad mirštančiajam ateitų paskaityti maldas. Skaitantysis turi turėti kilimėlį rožančių, psalmyną. Nuo mirties akimirkos maldos ir giesmės iš psalmyno skaitomos prie mirusiojo iki palaidojimo. O laidojamas vėliausiai trečią dieną. Ibėnų sentikiams maldas skaito Aglikerija Kovalenkina, Fiofanija Matiušova.

Po mirties velionis apiprausiamas paguldžius jį ant lentos. Prausiamas be muilo. Guldomas galva į rytus. Nuprausus vyrai rengiami lininiais marškiniais su užsegimu šone ir ilgomis lininėmis kelnėmis, o moterys rengiamos sarafanais, kurie sujuosiami 'siūlu. Juodais ilgais chalatais aprengiami šventikai arba labai pamaldūs garbingi vyrai. Velionis apaunamas kojinėmis ir šlepetėmis. Anksčiau velionio rūbai būdavo rankų darbo, tačiau dabar daugiausia perkami parduotuvėje. Ant galvos dedama balta kepuraitė, kad uždengtų kaktą, arba užrišama skarelė. Kita tamsi dedama ant viršaus ir susegama po kaklu. Taip aprengtas velionis uždengiamas puošnia drobule. Mirus jaunai merginai, jai išpinamos kasos, uždedamas ant galvos nuometas ir vainikas, apaunama ilgomis kojinėmis ir bateliais.

Velioniui ant kairės rankos uždedama juostelė, kuri gaunama šventykloje. Karstai dar kartais gaminami namuose ir nedažomi, nors dažniausiai perkami. Karstas išklojamas drožlėmis ir dengiamas baltu audeklu. Pagalvėlė taip pat pripilama drožlių, kartais įdedama kvapnių žolelių. Mirusįjį guldant į karstą giedamos specialios giesmės. Sarvojant namuose karstas statomas galva įbėį ikonas, kurias kiekvienuose namuose dažniausiai įrengiamos rytinėje pusėje. Šventikas kviečiamas trečiąją dieną. Jisai šventina karstą, velioniui į rankas įdeda pakeleivingąjį lapelį. Jis duodamas tiems, kurie atliko išpažintį prieš mirtį arba per Velykas. Maldos metu šventikas stovi karsto gale ir atsisveikindamas nusilenkia velioniui į kojas. Artimieji atsisveikindami bučiuoja velionį į skruostą. Po palydos maldų visi dalyviai

Apie mirusiųjų pagerbimą ir laidojimo papročius pasakojo Ona Naturjeva, Anfiza Zaicevą, Fiofanija Matiušova.

Sentikių apranga turi savo ypatumus. Vyrai rengiasi marškiniais be apykaklės, užsegamais šone. Marškiniai dėvimi ant kelnių ir sujuosiami dirželiu. Apavas - naginės. Batus aunasi tik per šventes. Vyrams tikėjimas draudžia skusti barzdą. Didžioji dalis sentikių barzdoti ilgaplaukiai.

Merginos irgi nekirpdavo plaukų, kadangi tai pats gražiausias papuošalas. Supindavo juos į vieną gražią kasą. Ištekėjusi moteris plaukus skiria pusiau ir pina dvi kasas.

Merginos rengdavosi palaidinėmis ir sarafanais. Vasarai siūdavosi marškinius ilgomis rankovėmis ir kartūno sarafanus, kurie nuo krūtinės būdavo daug priraukiami. Merginos audavosi lengvais medžiaginiais bateliais. Odiniai - tik per šventes.

Ibėnų sentikiai savo kaime vaikus mokė nuo 1890 metų. Kaimas tada vadinosi Nikolskoje Sloboda. Mokyklos nebuvo. Patalpas surasdavo pas ūkininkus. Pirmoji keturių klasių mokykla buvo įkurta Lastočkinų namuose. 1920 m. buvo perkelta į Treščenkinų namus. Mokytoja dirbo Ana Charitonovna Lebedeva. Du kartus per savaitę į mokyklą ateidavo šventikas ir mokė vaikus tikybos. 1927 m. mokykla perkelta į Efrosinijos Kovalenkinos namus. Mokytojavo Juozas Širvinskas ir Marija Širvinskienė. Vaikus mokė ir lietuvių kalbos. 1936 - 1938 m. mokykla buvo Ivano Maslekovo namuose. 1938 m. buvo baigta mokyklos pastato statyba, kur pamokos vyko iki Antrojo Pasaulinio karo. Karo metu mokykla neveikė. Tik 1945 m. mokykla vėl buvo atidaryta. Direktoriumi dirbo Danil Jermolajevič Baranov. Nuo 1950 m. mokykla buvo septynmetė. Direktoriumi dirbo Vasilij Petrovič Papikov. 1960 m. mokykla persikėlė į naują dviaukštį pastatą. Mokytojais dirbo Aleksandra Radionovna Skidan, Natalija Michailovna Revnibich, Raiša Levčenko, Karvelytė, Zinovjeva, Nazarova, Marija Skučaitė, Stasė Girgždytė. Baigę

kviečiami pietų ir tik po to velionis laidojamas, nes kol velionis namuose, tai jisai ir vaišina. Per laidotuves vaišinama košėmis, vaisiais, daržovėmis, pieno produktais, kiaušiniais. Mėsos nebūna. Pasninko metu - žuvies patiekalais ir daržovėmis. Jeigu gedulingi pietūs būna palaidojus velionį tai sakoma, kad palaidojo alkaną.

Iš namų velionis nešamas neuždengtame karste iki pat kapinių, kad atsisveikintų su kaimynais ir gimtais laukais. Laidojimo eisenos priekyje nešamas kryžius. Jei miręs vyras, tai kryžių neša vyras, jei moteris mirusi, kryžių neša moteris. Prie duobės su velioniu atsisveikinama, karstas uždengiamas ir nuleidžiamas į duobę. Tada tris žemės saujas beria šventikas, po to artimieji ir kiti laidotuvių dalyviai. Taip linkima velioniui ramiai ilsėtis žemėje.

Jei sentikis miršta netikėtai, be išpažinties, tai artimieji meldžiasi 40 dienų ir tik tada skaitomos laidotuvių giesmės. Mirus labai mažam vaikučiui maldos būna paprastesnės, nes manoma, kad jisai pats yra angelėlis (Onos Naturjevos pasakojimu, taip laidoja Tėvas Stanislovas). 40-oji diena labai svarbi, kadangi iki tos dienos siela skraido visur, kur žmogaus būta, o po 40 dienų galutinai išskrenda. 40 dienų praėjus po mirties būna Šventos Mišios, artimieji kviečiami pietų, kurių metu valgoma Kūčia iš vieno dubens. Tik po to vyksta kitos vaišės.

Sentikių šeimos kapai yra gražiai prižiūrimi ir tvarkomi. Ibėnų kapinėse laidojama nuo XIX a. pabaigos. Seniausiai palaidotų sentikių kapavietėse pastatyti betoniniai paminklai be įrašų. Pirmasis datuotas akmuo pastatytas 1910 metais. Jeigu išmiršta visa šeima, kapavietę prižiūri tolimiausi giminaičiai. Apleistų kapaviečių beveik nėra.

Mirusiuosius sentikiai ypatingai pagerbia Šv.Trejybės dieną. Būna iškilmingos Šv. Mišios, po to visi eina [ kapines prie savo artimųjų kapų, ten drauge vaišinasi prie artimųjų ir skaito mirusiųjų vardus, kurie būna surašyti atminimo knygelėje. Tokią knygelę turi kiekviena šeima.

Ibėnų mokyklą dalis vaikų važiuodavo į Vandžiogalos vidurinę mokyklą, dalis į Kauno I mokyklą-internatą. Mokykla Ibėnuose veikė iki 1976 m.

Ibėnų kaimo gyventojų pragyvenimo šaltinis buvo ir yra žemdirbystė ir gyvulininkystė. Nedidelė dalis gyventojų važiuoja dirbti į Kauno miestą.

Ibėnų kaimo sentikiai ir jų vaikai statosi naujus namus, atnaujina tėvų sodybas.