BABTŲ SENIŪNIJA
Muniškių kaimas, K.Zaleskienės g. 1

1848 m. Muniškių dvaro savininkai Zaleskiai Muniškiuose pastatė filijinę koplyčią. 1879 m. Zabielaitės-Zaleskienės rūpesčiu ji suremontuota. 1912 m. klebono Jono Eidimto ir parapijiečių pastangomis padidinta. Medinė koplyčia buvo tradicinės išvaizdos, su trimis altoriais.
1962 m. buvo uždaryta, paversta grūdų sandėliu. 1992 m. ji pradėta remontuoti, o iš išorės buvo apmūryta raudonomis plytomis. 1996 m. koplyčia atidaryta. Joje yra vienas altorius, kuriame patalpinta skulptūra Pieta. Koplyčios remontu rūpinosi Babtų parapijos klebonas kunigas Eimutis Marcinkevičius, vėliau -klebonas kunigas Jonas Stankevičius. Išorinėje apsidės sienoje, ties didžiuoju altoriumi, įmūrytas kunigo Ciprijono Jacevičiaus (mirusio 1892 m.) antkapinis paminklas. Šventoriaus pakraštyje yra keletas senų palaidojimų.

Lit.:  Kauno arkivyskupijos bažnyčios : [iliustruotas žinynas]. - [Kaunas] : Terra publica, [2010] (Kaunas : Arx Baltica). - 227, [1] p. : iliustr., žml.- P. 106

Nuotr.: https://www.krsvbiblioteka.lt/virtualusturas/#

TAURAKIEMIO SENIŪNIJA
Margininkų kaimas, Bažnyčios g. 2

Margininkų kaimo medinė Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia su varpine yra unikalus medinės architektūros pavyzdys, vienas iš darniausių ir originaliausių liaudiškųjų sakralinių pastatų XIX a. antroje pusėje. Pirmą kartą medinė koplyčia Margininkuose paminėta 1872 m., kuri 1923 m. įkūrus parapiją, buvo suremontuota ir pertvarkyta į bažnyčią (1924 m.). Kaimo gyventojai parapijai skyrė 10 ha žemės. Pirmasis klebonas buvo kun. Zdančius, kuris pastatė kai kuriuos parapijos trobesius. 1970 m. bažnyčia vėl atnaujinta. Jos vidų dekoravo vietos menininkė J. Slyvauskaitė. Abarokinių formų altorius pastatytas pagal klebono J.Marcinkevičiaus projektą.
Bažnyčia išsiskiria savo varpine, kuri susideda iš trijų tarpsnių. Tokios varpinės Lietuvoje retos. Varpinėje esantis vokiškojo tipo, gotikinis varpas 1957 m. perkeltas iš Vištyčio evangelikų liuteronų bažnyčios. Varpas įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą.
Bažnyčios šventoriuje pastatytas kryžius parapijos tremtiniams atminti. 1996 m. bažnyčia įrašyta į Lietuvos kultūros vertybių registrą.

Daugiau: http://margininkai.lt/svc-mergeles-marijos-skaplierines-baznycia/

Lit.: Vilkaviškio vyskupijos bažnyčios : [iliustruotas žinynas .- [Kaunas] : Terra publica, [2011] (Kaunas : Spaudos praktika). - 227, [1] p. : iliustr

Lietuvos medinės bažnyčios, koplyčios ir varpinės : monografija / Algė Jankevičienė. - Vilnius : Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2007 (Vilnius : Standartų sp.). - 351, [1] p. : iliustr. ; 26 cm. - Santr. angl.

Mūsų Lietuva : krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai / Bronius Kviklys ; įžanginis straipsnis A. Miškinio. - 2-oji (fotogr.) laida. - Vilnius : Mintis, 1989. - 4 t. : iliustr.. - Virš. aut. nenurodytas. - Orig. leid. duom.: Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1964-1968
T. 3. - 1991. - 719 p. : iliustr.. - ISBN 5-417-02863-0 (įr.)

Nuotr.: http://margininkai.lt/svc-mergeles-marijos-skaplierines-baznycia/

LAPIŲ SENIŪNIJA
Lapės, Mokyklos g. 2

Lapių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia – viena seniausių mūrinių bažnyčių Lietuvoje. Tiksli bažnyčios pastatymo data nėra žinoma, tačiau manoma, kad tai galėjo būti XVI a. Kitais duomenimis, 1639 m. apleistą bažnyčią restauravo ir Lapių parapiją įsteigė Žemaitijos kaštelionas Jonas Adolfas Lackis. Apie 1782 m. beveik sugriuvusią bažnyčią atstatė Lapių dvaro savininkas Dominykas Tiškevičius. 1899 m. kunigas Andrius Rakauskas ir parapijiečiai bažnyčią padidino ir atnaujino. Iki 1908 m. bažnyčioje įrengti „Šv. Kazimiero“ ir „Šv. Juozapo“ vitražai. Jų autorius –Vladislovas Pšibitnevskis.
Bažnyčioje virš įėjimo į zakristiją yra paveikslas su Čenstakavos Dievo Motinos atvaizdu. Šį paveikslą Lapių parapijiečiams padovanojo kunigas Adolfas Gižynskis, kilęs iš Lietuvos, kunigavęs Prancūzijoje ir Lenkijoje. Ant pirmojo pilioriaus, tik įėjus į bažnyčią, yra kitas paveikslas, vadinamas „Lepšiškių Madona“. Pasakojama, kad paveikslas yra kabojęs vietos gyventojo Simono Chmieliausko name, Lepšiškių kaime. Karo metu vokiečių kareiviai važiavę per kaimą ir plėšę namus, užėję pas S. Chmieliauską, bet pamatę šventą paveikslą, atatupsti spruko atgal, pagalvoję, jog tai bažnyčia. Po tėvų mirties, M. Chmieliauskaitė - Sudikienė šventąjį „Lepšiškių Madonos“ paveikslą padovanojo Lapių bažnyčiai.
Bažnyčios fasaduose esančios devynios epitafinės lentos iš XIX–XX a. pradžios liudija apie bažnyčios kriptoje palaidotus žmones. 1993 m. bažnyčia įrašyta į Lietuvos kultūros vertybių registrą. Skulptūra „Rūpintojėlis“, saugoma kaip Lapių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vertingoji savybė. 1999 m. prieš bažnyčią pastatytas Vinco Kankalio sukurtas ąžuolinis paminklas, paskirtas nužudytiems negimusiems vaikams.

Daugiau: https://lt.wikipedia.org/wiki/Lapi%C5%B3_%C5%A0v._Jono_Krik%C5%A1tytojo_ba%C5%BEny%C4%8Dia

Lit.: Kauno arkivyskupijos bažnyčios : [iliustruotas žinynas]. - [Kaunas] : Terra publica, [2010].
Lietuvos bažnyčios : iliustruotas žinynas / [sudarytoja Laima Šinkūnaitė]. - Kaunas : VšĮ "Terra Publica", 2009.- P. 104-105.

Nuotr.: https://www.krsvbiblioteka.lt/virtualusturas/#

KULAUTUVOS SENIŪNIJA
Kulautuva, Piliakalnio g. 17

Kulautuvoje 1930 m. įsikūrė vienuolės Darbo seserys. Jos vertėsi mezgimu, audimu, norimu, turėjo kioską, buvo įsigijusios vasarnamius, kuriuos nuomodavo poilsiautojams. Išlaikė vaikų darželį, kuriame dirbo seserys kazimierietės, taip pat įsikūrusios Kulautuvoje.
Praėjus metams nuo įsikūrimo (1931 m.), vienuolės įkūrė privačią koplyčią. 1932 m. ji perkelta į naują vietą ir tapo vieša. 1940 m. koplyčia padidinta. Pradžioje priklausė Raudondvario parapijai,
vėliau įkurta atskira Kulautuvos parapija.
Bažnyčia medinė, liaudies architektūros formų, stačiakampio plano, vienabokštė, su žemesne penkiasiene apside. Vidus 3 navų, atskirtų kolonomis. Šventoriuje palaidotas Kulautuvos kle-bonas Gustavas Gudanavičius (1911-1991). Čia taip pat stovi paminklas Madonai (Švč. Panelei Marijai), kuris anksčiau stovėjo kitur - 1934 m. paminklas buvo pastatytas pačiame miestelyje. 1956 m. statula perkelta į bažnyčios šventorių, o postamentas nugriautas. Paminklas atstatytas 1990 m. spalio 28 d.

Lit.: Kauno arkivyskupijos bažnyčios : [iliustruotas žinynas].- [Kaunas] : Terra publica, [2010] (Kaunas : Arx Baltica). - 227, [1] p. : iliustr., žml.-P. 101

2012 m. bažnyčią nuniokojo gaisras – sudegė pastato vidus su ten buvusiais unikaliais, iš medžio drožinėtais paveikslais, taip pat sunaikinta pusė stogo. Nenukentėjo šalia stovinti varpinė. Įtarta, kad bažnyčia buvo padegta, apliejus jos sienas degiu skysčiu.

Nuotr.: https://lt.wikipedia.org/wiki/Kulautuvos_%C5%A0v%C4%8D._Mergel%C4%97s_Marijos_Vardo_ba%C5%BEny%C4%8Dia

KARMĖLAVOS SENIŪNIJA
Karmėlava

Neries upė skiria Karmėlavos parapiją į dvi dalis. Pirma dalis šiapus, kur ant kalno stovi Karmėlavos bažnyčia su miesteliu, antra dalis – už Neries.
Pirmoji Karmėlavos Šv. Onos bažnyčia pastatyta apie 1521 m. Karmėlavos seniūnas Simonas Sirutis 1529 m. jai paskyrė žemės, Kauno pavieto bajoras Jurgis Andriuškevičius Šarkis 1531 m. bažnyčiai dovanojo savo Andruškonių palivarką (kitapus Neries).
XVII a. viduryje į Kauną žygiavusi Rusijos kariuomenė pakeliui sudegino beveik visas medines katalikų bažnyčias, tarp jų ir Karmėlavos. Paprastame, šiaudais dengtame pastate be pamatų katalikams buvo įrengti laikini maldos namai. Nauja medinė bažnyčia pastatyta 1768 m.
Pamokslai buvo skaitomi lenkų ir lietuvių kalbomis (XIX a. pabaigoje lietuviškų pamaldų nebuvo). Karmėlava minima tarp labiausiai sulenkėjusių kraštų.
XX a. pradžioje pamaldos lietuvių kalba laikytos kas ketvirtą sekmadienį. Lenkiškai kalbantys parapijiečiai lietuviškų pamaldų metu keldavo riaušes ir muštynes. Dėl to vyskupas 1909 m. pabaigoje bažnyčią uždarė. Po Nepriklausomybės atkūrimo, siekiant kompromiso, pamaldos bažnyčioje vyko du kartus lenkiškai ir vieną kartą lietuviškai. Kiek vėliau – lietuviškai laikytos kas antros mišios, dar po kelerių metų – lenkiškai laikytos tik kas trečios pamaldos. Ne visiems kompromisai patiko. 1924 m. šventoriuje būta net muštynių dėl bažnyčioje vartojamos dvikalbystės.
Pirmojo Pasaulinio karo metu kilęs gaisras sunaikino didžiąją miestelio dalį, sudegė ir bažnyčia bei priešais ją stovėjusi didžioji varpinė. Parapijiečiams leista laikinai naudotis vals¬čiaus pradinės mokyklos patalpomis. 1918 m. parapija nutarė atstatyti bažnyčią ir architektas prof. V. Dubenickis pradėjo rengti bažnyčios projektą.1921 m. bažnyčia pradėjo veikti. Ji iškilo sudegusios bažnyčios vietoje. Tai buvo pirmoji po Nepriklausomybės atkūrimo šalyje pastatyta bažnyčia – lietuviško stiliaus, jungianti tradicinius ir modernaus neobaroko stilių elementus. Šis prof. V. Dubenickio kūrinys, nors ir neišliko, užima deramą vietą lietuviškos architektūros istorijoje (parapijoje saugoma keletas brėžinių kopijų).
Antrojo pasaulinio karo metu bažnyčia sudegė su visu savo inventoriumi. Maldos namams buvo pritaikytas gaisro nepaliestas ūkio pastatas. Šiame pastate nuo 1944 m. parapijiečiai meldžiasi ir šiandien. Bet tai jau ne bažnyčia, o maldos namai, turintys viešosios koplyčios rangą.
Išlikę senosios bažnyčios šventoriaus vartai, statyti XIX a., yra saugoma kultūros vertybė. Jie yra 3 m aukščio, ornamentuoti, ažūriniai, kalvių darbo. Juos laiko mūro kolonos. To paties stiliaus yra greta esantys kiti varteliai (apie 1,5 m aukščio). Virš pagrindinių vartų yra geležiniai ornamentuoti kryžiai. 1992 m. tvora ir vartai įrašyti į Lietuvos kultūros vertybių registrą.
1993 m. šalį aplankė Šventasis Tėvas. Jam atvykus sraigtasparniu į Karmėlavos oro uostą, ties Ramučiais gyventojai Popiežiaus garbei buvo pastatę aukštus vartus, išpuoštus gėlių girliandomis. 1992 m. kovo mėnesį, minint Magdeburgo miesto teisių suteikimo Karmėlavai 200-ąsias metines, bažnyčios šventoriuje pastatytas ir pašventintas kryžius.

Daugiau : http://www.karmelava.eu/node/280
http://karmelavosparapija.lt/istorija

Lit.: Kauno arkivyskupijos bažnyčios : [iliustruotas žinynas ].- [Kaunas] : Terra publica, [2010]
Pakaunės dešimtmečiai / [idėjos autorius ir sudarytojas Petras Garnys]. - Kaunas : Arx reklama : Kauno rajono savivaldybė, 2015 ([Vilnius].

Nuotr.: https://www.krsvbiblioteka.lt/virtualusturas/

KAČERGINĖ
J.Janonio g. 11

Po Pirmojo pasaulinio karo, išaugus Kačerginės vasarvietei ir padaugėjus gyventojų, susirūpinta jų dvasiniu gyvenimu. Kačerginė tuomet priklausė Zapyškio parapijai. 1938 m. joje duris atvėrė koplytėlė, priskirta Zapyškio klebonijai. Mišios naujojoje koplyčioje vykdavo sekmadieniais ir svarbiausių valstybinių bei religinių švenčių dienomis. Tarpukariu Kačerginėje gyvenęs architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis parengė naujos koplyčios projektą, labiau pritaikytą augančio kurorto poreikiams. Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir sovietinė okupacija sujaukė parapijos bendruomenės planus įgyvendinti projektą. Sovietmečiu religinis gyvenimas nutrūko, tikintieji buvo priversti važinėti į Zapyškį arba į Kauną.
Po 1994 m. susikūrusi religinė bendruomenė ėmėsi iniciatyvos atkurti Kačerginės koplyčią. Tuomet nedidelė koplytėlė buvo įrengta senos pradinės mokyklos patalpose. Ja gyventojai naudojosi 1995–1998 m. laikotarpyje.
Naujoji koplyčia pastatyta 1998 m. remiantis V. Landsbergio-Žemkalnio 1936 m. projektu, kurį koregavo architektai Feliksas Jackevičius ir Gediminas Jurevičius. Statyba užtruko 4 mėn. Pašventinta gruodžio 27 d. Priklauso Zapyškio parapijos filijai.
Statinio planas stačiakampis, su nedidele zakristijos iškyša vakariniame šone. Ilgosios pastato sienos medinės, priekinio ir galinio fasado plokštumos stiklinės. Koplyčią dengia aukštas, status stogas. Pagrindinio fasado skyde įkomponuotas medinis kryžius. Lauke stovi 12 m. aukščio karkasinė varpinė su mažu varpeliu. Šventorių juosia eglaičių gyvatvorė. Šalia koplyčios pastatytas paminklas Lietuvos partizanams (1994 m., aut. Jonas Lukšė).
Koplyčioje yra retas bažnytiniam interjerui vitražinis altorius (dailininkas Artūras Rinkevičius).

Lit.: https://lt.wikipedia.org/wiki/Ka%C4%8Dergin%C4%97s_%C5%A0v._Onos_koply%C4%8Dia

Nuotr.: https://www.miestai.net

GARLIAVOS ENAVGELIKŲ LIUTERONŲ BAŽNYČIA
Garliava, Vytauto g. 103 

Vokiečiai Garliavos apylinkėse – Šniūruose, Mastaičiuose, Jonučiuose, Stanaičiuose – apsigyveno XVII–XVIII a. Vieni atsikėlė iš Vokietijos, kiti iš Mažosios Lietuvos, Prūsijos. Evangelikų liuteronų parapija įsteigta apie 1820 m. Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad pirmoji evangelikų liuteronų bažnyčia buvusi medinė. Prie jos bendruomenei duotas vienas margas žemės, pastatyta mokykla kantoratsschule.
Garliavos evangelikų liuteronų parapijos mūrinė bažnyčia su bokštu ir dviem variniais varpais pastatyta apie 1860–1870 m. Vidaus interjerą puošė didelis ir prabangus šviestuvas (sietynas, „liustra“), patogūs suolai, altoriaus įranga.
Pirmojo pasaulinio karo metu bažnyčia apgadinta: susprogdintas bažnyčios bokštas, sunaikinti vargonai, išdaužyti langai, išimtos durys, nuplėštas stogas. Metrikų knygas, sidabrą, brangius indus ir kitus daiktus garliaviškiai paspėjo paslėpti Kauno bažnyčios rūsiuose. Po karo iš Rusijos sugrįžę parapijiečiai (dauguma vokiečių buvo deportuoti) rūpinosi bažnyčios, klebonijos, kluono, tvartų atstatymu. 1939 m. bažnyčia atstatyta pagal tech. inžinierius Antano Gruodžio projektą. Po Antrojo pasaulinio karo dauguma Garliavoje gyvenusių vokiečių išvyko. Bažnyčia išdraskyta, išgrobstyta. Tarybiniais metais paversta rajkoopsąjungos antrinių žaliavų supirkimo punktu, dar vėliau – sūdytų kailių sandėliu, odų išdirbimo cechu.
Po Nepriklausomybės atkūrimo buvo svarstomi įvairūs šio pastato panaudojimo variantai. 1994 m. suremontuotas stogas, parengtas pastato restauracijos projektas. Tačiau lėšų trūkumas neleido sutvarkyti visko iki galo. Šiuo metu bažnyčia apleista. 2005 m. bažnyčia įrašyta į Lietuvos kultūros vertybių registrą

Daugiau apie ją: https://lt.wikipedia.org/wiki/Garliavos_evangelik%C5%B3_liuteron%C5%B3_ba%C5%BEny%C4%8Dia

Lit.: Vokiečių bendruomenės ir buv. evangelikų liuteronų bažnyčios Garliavoje istorinė –
architektūrinė raida [ kraštotyros darbas] A. Reipienė, V. Steponaitytė .- Kaunas, 2005.

Garliava: laikas ir žmonės : monografija / Inga Stepukonienė ; Pasaulio lietuvių centras. - Kaunas : Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2016.

Nuotr.: https://www.krsvbiblioteka.lt/virtualusturas/#

GARLIAVA
Bažnyčios g.3

Varšuvos kunigaikštijos ir Lenkijos seimų atstovas, daugelio Garliavos krašto žemių ir dvarų savininkas Juozas Godlevskis (1773–1867 m.) savo žemėje 1809 m. pastatė iki šių dienų veikiančią mūrinę bažnyčią. Senieji garliaviškiai mena legendą apie šią bažnyčią. Esą žiemą, per didžiulę pūgą, grafas važiavęs rogėmis namo, pasiklydęs ir jį užpuolę vilkai (vietovė tuo metu buvo miškinga). Grafas meldęsis, prašęs Dievo jį išgelbėti, o už tai davęs įžadą toje vietoje pastatyti bažnyčią.
Į bažnyčios statybos darbus buvo sukviesta daugybė baudžiauninkų, kurie pavilioti gražių pažadų atbėgo iš gretimų žemių ir dvarų. Baudžiauninkus J. Godlevskis apgyvendino dabartinėje J.Gabrio gatvėje, vadinamajame „Jurzdike“, vėliau skyrė po margą žemės. Aplink bažnyčią iš abiejų pusių pradėti statyti namai, ėmė kurtis miestelis.
1823 m. bažnyčią konsekravo Seinų vyskupas Čiževskis. 1826 m. įkurta Garliavos parapija. XIX a. ir XX a. pirmojoje pusėje katalikiškas gyvenimas Garliavoje buvo itin aktyvus, nes Garliava buvo dekanato centras. Jam priklausė Aleksoto, Tabariškių, Kampiškių, Pažėrų, Veiverių, Skriaudžių, Ąžuolų Būdos, Margininkų ir Pakuonio parapijos, iš viso 10 aplinkinių bažnyčių. Į Garliavos bažnyčią nuolat atvykdavo kunigų iš kitų parapijų, čia vykdavo reikšmingi dekanato narių susibūrimai. 1898 m. bažnyčioje lankėsi Seinų vyskupas Antanas Baranauskas. Garliavos kunigai aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilimo įvykiuose. Už politinę neištikimybę klebonas K.Vaišnora buvo kalintas, o kun. J.Bartusevičius ir kun. M. Radziukynas ištremti į Sibirą.
Pirmojo pasaulinio karo metu Garliavos apylinkėse vyko didžiuliai mūšiai. Rusų armija, ruo-šdamasi ginti Kauną nuo vokiečių, šioje vietovėje statė gynybinius įtvirtinimus. (Kauno tvirtovės III fortas). Mūšių prie Garliavos metu rusų armija bandė sunaikinti bažnyčią, tačiau susprogdino tik jos bokštus, apgadino sienas, sudegino klebonijos pastatus. Iki 1923 m. bažnyčia buvo suremontuota, o 1935 m. pagal architekto Stasio Kudoko projektą atstatyti ir bokštai. Bažnyčioje įrengti elektriniai vargonai – vieni pirmųjų Lietuvoje (pirkti Vokietijoje). Šventorius aptvertas aukšta mūrine tvora su koplyčiomis ir arkiniais vartais. Priešais bažnyčią pastatyta dviejų aukštų mūrinė klebonija (dabartiniai parapijos namai), kurioje gyveno kunigai, svečiai, veikė raštinė. Už klebonijos plytėjo didžiulis kiemas su tvenkiniu ir ūkiniais pastatais. Tarybiniais laikais klebonijoje veikė ligoninė. 2004 m. pastatas restauruotas, čia vyksta įvairūs renginiai.
1924 m. įkurtas Lietuvių katalikių moterų draugijos skyrius, veikė Garliavos moterų tretininkių organizacija. 1931 m. vikaru dirbo kunigas Mykolas Krupavičius, krikščionių demokratų partijos kūrėjas, politikas, inspiravęs Lietuvoje žemės ūkio reformą. Visoje Lietuvoje garsėjo 1912 m. įkurtas Garliavos Švč. Trejybės bažnyčios choras, kuriam 1971–1996 m. vadovavo vienuolė vargonininkė sesuo Inocenta Zuzana Miliūtė (1915–1997 m.). 2012 m. įsteigta Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos skyrius.
2009-aisiais, jubiliejiniais metais į bažnyčios bokštą įkelti trys nauji varpai (di¬džiausio varpo fundatorius – parapijietis Albertas Cikanavičius). Bačnyčioje esančios stacijos (14 vnt.) ir paveikslas „Mykolas Arkangelas“ įrašyti į Lietuvos kultūros vertybių registrą.

Daugiau : http://www.garliava.lt/baznycia/

Lit.: Garliava: laikas ir žmonės : monografija / Inga Stepukonienė ; Pasaulio lietuvių centras. - Kaunas : Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2016.- P. 361-396.
Vilkaviškio vyskupijos bažnyčios : [iliustruotas žinynas]. - [Kaunas] : Terra publica, [2011] (Kaunas : Spaudos praktika). - 227, [1] p. : iliustr.- P. 18-20.

Nuotr.: https://www.krsvbiblioteka.lt/virtualusturas/

EŽERĖLIO SENIŪNIJA
EžerėliS, Kauno g. 31 

Ežerėlis priklausė Zapyškio parapijai. 1990 m. imta galvoti apie Ežerėlio parapijos ir bažnyčios steigimą.
1990 m. rugsėjo l d. J. E. Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis MIC užregistravo Ežerėlio Romos katalikų bendruomenės komitetą, o Kauno rajono valdyba ją užregistravo 1991 m. vasario 21 d. 1991 m. kovo 28 d. įregistruota Ežerėlio Romos katalikų religinė bendruomenė.
1991 m. gegužės 15 d. I šaukimo tarybos 8 sesijoje Kauno r. Ežerėlio gyvenvietės savivaldybės Liaudies deputatų taryba priėmė sprendimą perduoti buvusio vaikų darbelio patalpas religinei bendruomenei. Pirmieji Ežerėlio maldos namai buvo Garliavos dekano mons. A. Gustaičio pašventinti. 994 m. birželio 24 d. Vilkaviškio vyskupijos kurijos dekretu įkurta Ežerėlio parapija, jai suteiktas Sv. Antano Paduviečio titulas.1993 m. rugsėjo 23 d. Ežerėlio religinei bendruomenei perduotas buvęs kultūros namų pastatas.
Nuo 1999 m. rugpjūčio 15 d. klebonu dirbo Vladas Čeriakovas, po jo dirbo kunigas Linas Dūkštą.
Nuo 2003 m. pavasario Ežerėlio ir Zapyškio parapijoms bei Kačerginės koplyčiai klebonu paskirtas kun. Antanas Mickevičius.

Lit. iš Vilkaviškio vyskupijos bažnyčios : [iliustruotas žinynas]. - [Kaunas] : Terra publica, [2011] (Kaunas : Spaudos praktika). - 227, [1] p. : iliustr., žml.- P. 17.

Nuotr.:https://www.krsvbiblioteka.lt/virtualusturas/#

DOMEIKAVA
Plačioji g. 22

1991 m. buvo įregistruota Domeikavos Romos katalikų bendruomenė Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkiu Nr. 174P. tais pačiais metais architektas Kęstutis Pempė pradėjo bažnyčios projektavimo darbus. 1993 m. arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pašventino kertinį bažnyčios akmenį. Bažnyčios statybą nuo pat pradžių finansavo SAF koncerno prezidentas G. Čepas. Koncernui nutraukus finansavimą bažnyčios statyba sustojo.1995 m. Domeikavos Lietuvos Kankinių parapija tapo savarankiška, buvo paskirtas pirmas klebonas kun. Robertas Gedvydas Skrinskas. Jam vadovaujant bažnyčios statyba vėl pajudėjo. 1997 m. buvo pašventinta bažnyčios rūsyje esanti koplyčia. Dėl lėšų trūkumo bažnyčia nepilnai įrengta. Projekto vyriausias architektas-Kęstutis Pempė.Jam talkino Arūnas Asauskas, Gytis Ramunis bei lietuvių išeivijos arch. Rimas Mulokas. Konstruktorius-Algis Kaptuleris.
Architektūriniu sprendimu prie Domeikavos Lietuvos kankinių bažnyčios pagrindinio įėjimo suprojektuoti statūs laiptai. Atsižvelgiant į bendruomenės poreikius, Domeikavos parapijos klebono kunigo Gintaro Pūro iniciatyva, 2019 metų pavasarį prie bažnyčios pastato įrengta stacionari nuovaža. Nuo šiol fizinę negalią turintys asmenys ir tėveliai su mažamečiais vaikais į Domeikavos bažnyčios vidų pateks saugiai, nepriklausomai nuo kitų pagalbos.

Lit.: https://lt.wikipedia.org/wiki/Domeikavos_Lietuvos_kankini%C5%B3_ba%C5%BEny%C4%8Dia

         https://www.domeikavoskankiniuparapija.lt/

Nuotr.: www.wikipedia.lt