Pradinis Įvykiai Straipsniai Linksmakalnis Liutsbergis

Linksmakalnis Liutsbergis - Penktas puslapis

Ruošiantis perlaidoti Antrojo pasaulinio karo metais žuvusius vokiečių karius, buvo iškirsta brūzgynais tapusi alyvų giraitė -pro senąsias Zapyškio kapinaites atsivėrė vaizdas į koplytėlę ir vaizdingus Nemuno šlaitus

Teko iškirsti alyvų giraitę

Šių metų kovą pradėjęs darbą Kauno rajone, M.Drobė teigė veiklos Lietuvoje turįs penkeriems metams. Inžinieriaus, buvusio Bun-desvero papulkininkio, užduotis surašyti visas įmanomas vokiečių karių palaidojimo vietas, skrupulingai suregistruoti kapavietes, identifikuoti jose palaidotus karius, palaikus pervežti į laikinąją saugojimo vietą, o vėliau perlaidoti į jau tikrai amžinojo poilsio vietą. Lietuvoje arba - jei pageidaus surasti žuvusiųjų giminės - Vokietijoje. Valstybiniai Vokietijos ir Lietuvos susitarimai garantuoja vokiečių karių kapų apsaugą ir karo metu žuvusių vokiečių teisę į amžiną ramybę bei draudžia šalia vokiečių kapinių statyti ir įrengti bet kokius objektus, nesuderinamus su tų vietų orumu.

Vakar M.Drobė turėjo baigti iškasti savo žuvusius tautiečius, palaidotus senosiose Zapyškio kapinaitėse. M.Drobei patarimais talkinanti Kauno rajono kultūros, švietimo ir sporto skyriaus kultūros vertybių vyriausioji specialistė Vidimanta Poškaitienė papasakojo, kad nepraeinamais alyvų brūzgynais virtusiose, 1825-1925 metais veikusiose kapinaitėse pirmiausiai teko iškirsti visus krūmus. Paskui iš anksto su Kultūros vertybių apsaugos departamento Kauno teritoriniu padaliniu suderintose vietose pasamdyti lietuviai darbininkai pradėjo kasti.

Rado mažai žetonų

Zapyškio kapinaitėse radome 31 žuvusiojo palaikus, tačiau tik 12 žetonų", - apgailestavo vokietis. Nerūdijančio metalo žetoną, žuvus kariui, įdėdavo į burną, taip iš anksto palengvinant asmenybės identifikavimo procedūrą. Raudonu markeriu plane pažymėjęs pagal žetonus identifikuotų karių kapavietes, M.Drobė atsivertė susegtą pluoštą dokumentų ir pagal archyvo duomenis ėmėsi kitų karių atpažinimo procedūros.

M.Drobės pasakojimu, kiekviename vokiečių karių būryje būdavo specialus žmogus, rinkdavęs in-formaciją apie karius. Kai karys žūdavo, būdavo užfiksuojama jo žuvimo data, vieta ir sužeidimo po¬būdis. Visos žinios suplaukdavo į specialią Vokietijos įstaigą "Deutsche Dienstelle", kurios archyvu dabar naudojasi Vokiečių karių kapų globos tautinė sąjunga.

Šalia vieno Zapyškio kapinaitėse Antrojo pasaulinio karo metais palaidoto kario palaikų buvo rasta gertuvė, o joje - pageltusio popie¬rėlio skuteliai, ant kurių buvo vos vos matyti skaičiai. M.Drobė popieriaus lapelio likučius laiko polietileno paketėlyje, taip juos apsaugodamas nuo kenksmingo atmosferos poveikio. Vokietis rodė, kaip pagal kiek geriau įskaitomus skaičius jis savo archyviniuose dokumentuose bando identifikuoti kario asmenybę. Kario kaulai tuo tarpu gulėjo tvirtai užrištame neperšviečiamame pilkšvai žydrame polietileno maiše, panašiame j lietuviškus šiukšlių maišus.

Karių kaulai specialiu mikroautobusu keliaus į laikinąją poilsio vietą netoli Kauno. Ten kiekvieno žuvusiojo palaikai bus perdėti į medinį karstą ("sarkofagą", anot M.Drobė).

M.Drobė negalėjo pasakyti, kurios vokiečių armijos kariai žuvo pries Zapyškiu. "Yra pionierių (gal tiltą per Nemuną statė?), tankistų, motošaulių ir net jūreivių žetonų. Tačiau atpažinimo ženklas, suteikiamas kariui visam gyvenimui, gali byloti viena, o munduras, perkėlus karį tarnauti į kitos rūšies dalinius, ką kita", - aiškino Rytų Vokietijos armijoje, o paskui Bundesvere 27-erius metus tarnavęs papulkininkis ir parodė savo asmeninį žetoną. Dabar jau pensininkas M.Drobė savo žetoną į Lietuvą atsivežė tam, kad galėtų smalsiesiems parodyti, kaip atrodo vokiečių kareivio asmens atpažinimo ženklas.

Laikas - ne sąjungininkas

Didžiausia problema vokiečių karių perlaidojimu besirūpinantys Vokiečių karių kapų globos tauti¬nės sąjungos žmonės vadina laiką. "Seni žmonės miršta, o jaunesni nebežino, kur palaidoti vokiečių kariai", - skundėsi M.Drobė. Jis su nerimu aiškino, ką vokiečiams reiš¬kia karo liudininkų mirtys: "Didėja šansų, kad vokiečių kareivių likimai likę.

"Deja, aš esu tik žmogus, kuriam irgi reikia miegoti ir valgyti", - guodėsi M.Drobė, apgailestaudamas, kad negali pats apvažiuoti visų Kauno apylinkių ir pakalbinti visų senų žmonių. Jis norėtų, kad mačiusieji, kaip buvo laidojami žuvę vokiečių kariai, atsilieptų. Tai M.Drobei labai padėtų, atliekant tautiečių jam patikėtą užduotį. Savo veiklą Vokiečių karių kapų globos tautinės sąjungos nariai vadina "darbu taikos vardan".