Įbėnų kaimas - Penktas puslapis
Apie mirusiųjų pagerbimą ir laidojimo papročius pasakojo Ona Naturjeva, Anfiza Zaicevą, Fiofanija Matiušova.
Sentikių apranga turi savo ypatumus. Vyrai rengiasi marškiniais be apykaklės, užsegamais šone. Marškiniai dėvimi ant kelnių ir sujuosiami dirželiu. Apavas - naginės. Batus aunasi tik per šventes. Vyrams tikėjimas draudžia skusti barzdą. Didžioji dalis sentikių barzdoti ilgaplaukiai.
Merginos irgi nekirpdavo plaukų, kadangi tai pats gražiausias papuošalas. Supindavo juos į vieną gražią kasą. Ištekėjusi moteris plaukus skiria pusiau ir pina dvi kasas.
Merginos rengdavosi palaidinėmis ir sarafanais. Vasarai siūdavosi marškinius ilgomis rankovėmis ir kartūno sarafanus, kurie nuo krūtinės būdavo daug priraukiami. Merginos audavosi lengvais medžiaginiais bateliais. Odiniai - tik per šventes.
Ibėnų sentikiai savo kaime vaikus mokė nuo 1890 metų. Kaimas tada vadinosi Nikolskoje Sloboda. Mokyklos nebuvo. Patalpas surasdavo pas ūkininkus. Pirmoji keturių klasių mokykla buvo įkurta Lastočkinų namuose. 1920 m. buvo perkelta į Treščenkinų namus. Mokytoja dirbo Ana Charitonovna Lebedeva. Du kartus per savaitę į mokyklą ateidavo šventikas ir mokė vaikus tikybos. 1927 m. mokykla perkelta į Efrosinijos Kovalenkinos namus. Mokytojavo Juozas Širvinskas ir Marija Širvinskienė. Vaikus mokė ir lietuvių kalbos. 1936 - 1938 m. mokykla buvo Ivano Maslekovo namuose. 1938 m. buvo baigta mokyklos pastato statyba, kur pamokos vyko iki Antrojo Pasaulinio karo. Karo metu mokykla neveikė. Tik 1945 m. mokykla vėl buvo atidaryta. Direktoriumi dirbo Danil Jermolajevič Baranov. Nuo 1950 m. mokykla buvo septynmetė. Direktoriumi dirbo Vasilij Petrovič Papikov. 1960 m. mokykla persikėlė į naują dviaukštį pastatą. Mokytojais dirbo Aleksandra Radionovna Skidan, Natalija Michailovna Revnibich, Raiša Levčenko, Karvelytė, Zinovjeva, Nazarova, Marija Skučaitė, Stasė Girgždytė. Baigę
kviečiami pietų ir tik po to velionis laidojamas, nes kol velionis namuose, tai jisai ir vaišina. Per laidotuves vaišinama košėmis, vaisiais, daržovėmis, pieno produktais, kiaušiniais. Mėsos nebūna. Pasninko metu - žuvies patiekalais ir daržovėmis. Jeigu gedulingi pietūs būna palaidojus velionį tai sakoma, kad palaidojo alkaną.
Iš namų velionis nešamas neuždengtame karste iki pat kapinių, kad atsisveikintų su kaimynais ir gimtais laukais. Laidojimo eisenos priekyje nešamas kryžius. Jei miręs vyras, tai kryžių neša vyras, jei moteris mirusi, kryžių neša moteris. Prie duobės su velioniu atsisveikinama, karstas uždengiamas ir nuleidžiamas į duobę. Tada tris žemės saujas beria šventikas, po to artimieji ir kiti laidotuvių dalyviai. Taip linkima velioniui ramiai ilsėtis žemėje.
Jei sentikis miršta netikėtai, be išpažinties, tai artimieji meldžiasi 40 dienų ir tik tada skaitomos laidotuvių giesmės. Mirus labai mažam vaikučiui maldos būna paprastesnės, nes manoma, kad jisai pats yra angelėlis (Onos Naturjevos pasakojimu, taip laidoja Tėvas Stanislovas). 40-oji diena labai svarbi, kadangi iki tos dienos siela skraido visur, kur žmogaus būta, o po 40 dienų galutinai išskrenda. 40 dienų praėjus po mirties būna Šventos Mišios, artimieji kviečiami pietų, kurių metu valgoma Kūčia iš vieno dubens. Tik po to vyksta kitos vaišės.
Sentikių šeimos kapai yra gražiai prižiūrimi ir tvarkomi. Ibėnų kapinėse laidojama nuo XIX a. pabaigos. Seniausiai palaidotų sentikių kapavietėse pastatyti betoniniai paminklai be įrašų. Pirmasis datuotas akmuo pastatytas 1910 metais. Jeigu išmiršta visa šeima, kapavietę prižiūri tolimiausi giminaičiai. Apleistų kapaviečių beveik nėra.