Kauno rajono miesteliai ir gyvenvietės - Garliava

Garliava – miestas Kauno rajone, apie 10 km į pietus nuo Kauno centro. Per Garliavą teka Maišys (Jiesios intakas). Vakariniu pakraščiu eina Via Baltica automobilių magistralė. Miestas turi seniūnijos statusą, taip pat yra apylinkių seniūnijos centras. Miesto centre yra Švč. Trejybės bažnyčia (pastatyta 1809 m.)biblioteka (nuo 1951 m.), paštas), kultūros centras (nuo 1958 m.), krašto muziejus (įkurtas 1998 m.), viešbutis. Gyvena 13 502 gyventojai (2008m.)

Pavadinimo kilmė

Dvarininkas Juozas Godlevskis, laikomas gyvenvietės įkūrėju XIX a., ją pavadino Godlewo. Tačiau jau XX a. pradžioje lietuviai ėmė keisti priebalsių junginį dl į įprastesnį rl, kad būtų lengviau ištariama forma (Gorliava, Garleva). 1925 m. leidinys „Lietuvos apgyventos vietos" jau pateikia lytį Garliava, kuri nusistovėjo visuotinai.

Garliava palyginti nesena gyvenvietė, esanti už 10 km į pietus nuo Kauno. Ji atsirado 19 amžiaus pradžioje prie svarbaus pašto kelio ,,Kaunas – Marijampolė – Varšuva“ ir buvo tipiškas gatvinis kaimas. 1809 m. grafas Juzefas Godlevskis šioje vietoje pastatė katalikų Švenčiausios Trejybės bažnyčią. Tie metai ir laikomi miesto įkūrimo pradžia. Tiesa, ties Garliava prie Jiesios yra rasta akmens amžiaus archeologinių radinių.
Dabartinė Garliava savo pradžią sieja su netoli buvusiu Jonučių kaimu, kuriame po trečiojo Lietuvos – Lenkijos padalijimo buvo įsteigta nuo Kauno atskirta nauja parapija (1797m.) ir pastatyta medinė bažnytėlė, nes Užnemunė atiteko Prūsijai, o didžioji Lietuvos dalis (kartu ir Kaunas) – Rusijai. Tuo metu iš Žemaitijos kilęs grafas J. Godlevskis (1773 – 1867) pigiai supirko iš kauniečių didžiulius žemės plotus (apie 2000 valakų - 40000 ha) į pietus už Nemuno - nuo dabartinių Aleksoto ir Marvelės iki Mauručių. Šis žmogus buvęs gana įžvalgus politikas, mokėjęs sumaniai tvarkyti ūkį. Jaunystėje jis mokėsi Kražių gimnazijoje, bet jos nebaigė. Dalyvavo 1794 m. T. Kosciuškos sukilime. Supratęs, kad svarbiausi politiniai sprendimai jau daromi ne Vilniuje ir ne Varšuvoje, J. Godlevskis pasineria į ūkinę veiklą. Jis sugebėjo gauti naudos ir iš Tilžės taikos sutarties (1807), ir iš Napoleono žygių. Vėliau, kai Užnemunė atiteko Rusijai, būdamas Lenkijos kongresinės karalystės seimo atstovas, jis teikė pasiūlymus carui Nikolajui dėl baudžiavos panaikinimo Rusijoje ir to proceso organizavimo. Šio žmogaus užmojus rodo jo iniciatyva atsiradę statiniai: Fredos dvaras su didžiuliu parku ir koplyčia, Garliavos katalikų, liuteronų bei žydų maldos namai, Veiverių bažnyčia. Taigi J. Godlevskis visą gyvenimą mokėjo derinti politinius bei ekonominius interesus, būti savo krašto šeimininkas.
Kai Jonučiuose sudegė medinė bažnytėlė, J. Godlevskis, norėdamas išgarsinti savo pavardę, nusprendęs bažnyčią statyti naujoje vietoje, už 3 km į pietus nuo buvusios. Iškirtus mišką, 1809 m. pastatyta klasicistinio stiliaus mūrinė (su renesansinio ir empirinio stiliaus bruožais) mūrinė bažnyčia su dviem bokštais. 1826 m. įkurta Garliavos katalikų parapija, o parapijos kapinės paliktos senoje vietoje – Jonučių kaime. Kad naujasis kaimas Godlevo sparčiau didėtų, grafas baudžiauninkams, norėjusiems čia įsikurti, dovanojo po vieną margą (0,56 ha) žemės. Paėmęs Prūsijoje paskolą, pastatė liuteronams maldos namus (1814 – 1816 m.), 1818 m. buvo įkurta evangelikų liuteronų parapija, kuri vienijo šios konfesijos tikinčiuosius iš Garliavos apylinkių. Nuo pat miestelio kūrimosi pradžios čia buvo pakviesta apsigyventi ir žydų bendruomenė, kuri užsiėmė prekyba, amatais, kelių tiesimu, buvo pastatyta ir sinagoga. Taip atsirado Godlevo. Lietuviai lenkišką pono pavardę bei miestelio pavadinimą, kad būtų patogiau tarti, ilgainiui pakeitė. Nuo 1925 m. miestelis oficialiai vadinamas Garliava, o Garliavos bažnyčioje palaidotam statytojui atminti paminklinėje lentoje rašoma – Juozas Garliauskas.
Garliava, kaip ir visa Užnemunė, 19 a. pradžioje buvo politinių įvykių sūkuryje, egzistavo tai vienos, tai kitos valstybės sudėtyje. 1795 – 1807 m. ji priklausė Prūsijai. Po Tilžės taikos sutarties pasirašymo įtvirtinami Napoleono užkariavimai. Garliava priklauso Varšuvos autonominei kunigaikštystei. Joje nuo 1808 m. galiojo Napoleono civilinis kodeksas, kuriame be kitų teisių skelbiama apie baudžiavos panaikinimą, tik laisvieji valstiečiai negauna žemės. 1812 m. Napoleonas, lydimas maršalo Bertjė, žygiavo su kariuomene per Garliavą, buvo apsistojęs valsčiaus valdybos namuose, netoli buvusiame Naugardiškių dvare įkūrė savo štabą. Po kelių dienų prancūzų kariuomenė ties Nemuno ir Jiesios santaka persikėlė į Kauną – taip prasidėjo Napoleono žygis į Rusiją. 1998 m. remontuojant centrinę Garliavos Vytauto gatvę rasti prancūzų armijos kareivių palaikai, dar kartą paliudiję baisią šio karo pabaigą. 2002 m. Naugardiškėse pastatytas paminklas Napoleono apsilankymui atminti.
1815 - 1915 m. Garliava buvo Rusijos imperijos sudėtyje, tik priklausė ne Šiaurės Vakarų kraštui, kaip didžioji Lietuvos dalis, o Lenkijos autonominei karalystei. Čia gyvenimo sąlygos buvo žymiai palankesnės, iki 1840 m. veikė Napoleono civilinis kodeksas. Įdomu, kad net metai buvo skaičiuojami pagal grigališkąjį kalendorių. Krašto politinė padėtis stabilizavosi, žmonės ramiai galėjo kurti savo ateitį. Taigi 1827 m. Garliavos miestelyje buvo 12 sodybų, apie 160 gyventojų, iš jų daugiau kaip pusę sudarė žydai. Buvo 2 smuklės, odų raugykla, užvažiuojamas kiemas (stadala), malūnas, vykdavo per metus keli prekymečiai, dirbo smulkieji prekybininkai bei amatininkai (kalvis, batsiuvys, siuvėjas, įvairių specialybių statybininkai). Garliavos apylinkėse buvo kelios lentpjūvės ir plytinės, nes sparčiai buvo kertami miškai ir vyko statybos. 1829 m. per Garliavą buvo nutiestas Kauno – Suvalkų plentas.
Tiek katalikų, tiek protestantų parapijas, kurių nariai gyveno aplinkiniuose kaimuose, daugiausiai sudarė lietuviai, todėl dvasininkai turėjo mokėti lietuviškai. Pirmasis Garliavos katalikų bažnyčios klebonas buvo Jonas Survila, anksčiau kunigavęs Jonučiuose. Nuo 1824 m. bažnyčioje vestos metrikų knygos rusų kalba. Išlikęs tų laikų protestantų parapijos antspaudas lotynų kalba byloja: „Sigillum Paraphiae Evangelicae Confessionis Godlewensis“. Yra žinių, kad Garliavoje tarp 1832 – 1861 m. jau buvo pradinė parapinė mokykla, bet sunku daugiau ką nors išsiaiškinti, nes duomenų tektų ieškoti net kelių valstybių archyvuose. Kaip teigia dabartinės Kauno žydų bendruomenės darbuotojai, Garliavos žydai tuo metu irgi turėjo privačią mokyklą, nes šios tautos vaikų lavinimo tradicijos siekia apie 5 tūkstančius metų. Mokyklai specialaus pastato nebuvo, vaikai mokėsi sinagogoje ar iš kokio gyventojo išnuomotose patalpose. Jie buvo mokomi Šventojo Rašto, skaityti, rašyti, muzikos. Matematikos ir kitų tiksliųjų mokslų buvo mokoma vėliau. Kiekvienas vaikas turėjo išmokti plaukti.
1863 m. sukilimas išjudino ir Garliavos bei apylinkių gyventojus, dauguma rėmė sukilėlius. Kunigas Motiejus Radziukynas pirmas bažnyčioje perskaitė sukilimo manifestą. Sukilėlius rėmė ir kunigas Juozapas Bartusevičius. Abu kunigai caro įsakymu buvo nubausti - ištremti į Sibirą. Po sukilimo Rusijos vyriausybė, norėdama patraukti valstiečius į savo pusę, 1864 m. įstatymu Lenkijos karalystės valstiečius pripažino valdomos žemės savininkais, o bežemiai gavo po 6 margus (3,54 ha). Įvesta valstiečių vietos savivalda. Mokyklose bei valstybinėse įstaigose buvo leidžiama dirbti ir lietuviams, o gimnazijose ir specialiose vidurinėse mokyklose buvo pasirenkamosios lietuvių kalbos pamokos. 1867 m. Garliavoje įsteigta valdinė pradinė mokykla katalikams, pamokos joje vyko rusų kalba. Istorijos šaltiniuose minima, kad veikė ir protestantų valdinė mokykla. Žydų pradinė mokykla visą laiką buvo privati (net iki Antrojo pasaulinio karo, kol Garliavoje egzistavo žydų bendruomenė).
Pradinę mokyklą 19 a. pabaigoje Garliavoje baigė ir žymus Lietuvos diplomatas bei kultūros veikėjas Juozas Gabrys – Paršaitis (1880-1951). Jis buvo pirmojo lietuvių seimo, susirinkusio 1905 m. Vilniuje, sekretorius. 1911 m. Paryžiuje įsteigė Lietuvių informacijos biurą, Šveicarijoje 1916-1918 m. kartu su kitais politikais suorganizavo keletą konferencijų, kuriose buvo svarstoma, kaip įkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. J. Gabrys – Paršaitis 1909 m. surinko ir pirmasis išleido V. Kudirkos ,,Raštus“ (6 tomus), 1910 m. pirmąjį lietuvišką ,,Geografijos vadovėlį“, 1914 m. Antano Strazdo ,,Raštus“, parengė lietuvių kalbos bei literatūros mokymo priemonių mokyklai.
Spaudos draudimo laikotarpiu (1864 – 1904) Garliavoje bei jos apylinkėse veikė ir daraktorinė mokykla, kadangi čia gyveno daug patriotiškai nusiteikusių lietuvių, rėmusių 1863 m. sukilėlius. Kaip ir kitose Suvalkijos vietose, čia aktyvūs buvo knygnešiai, nes gyventojai juos palaikė. 1885 m. įsteigtos vaistinės savininkas Kazys Aglinskas Garliavoje turėjo draudžiamos lietuviškos spaudos gabenimo punktą, vadovavo lietuvių literatų kuopelei. Jos narys buvo ir poetas, vertėjas, ,,Aušros“ bendradarbis J. Andziulaitis – Kalnėnas, tuo metu dirbęs miestelio pradinėje mokykloje mokytoju. Spaudą taip pat platino A. Baltrušaitis, J. Mačys – Kėkštas, K. Sakalauskas – Vanagėlis.Garliavoje ne kartą lankėsi ir J. Basanavičius, nes su K. Aglinsku jie buvo artimi draugai. Reikia pažymėti, jog kitų tautybių (žydų, vokiečių) miestelio gyventojai, kaip ir visoje Lietuvoje, pritarė ir net padėjo platinti draudžiamą lietuvišką spaudą.
19 a. pabaigoje Garliava jau buvo žymiai išaugusi, greta centrinės gatvės atsirado ir lygiagrečių, ir į ją įeinančių gatvių. Čia kryžiavosi keliai į Alytų ir Marijampolę. 1890 m. Garliavoje buvo 94 sodybos, gyveno maždaug 1125 gyventojai. 1898 m. Garliavos parapijoje buvo 41 kaimas, 33 dvareliai, kuriuose gyveno 11912 katalikų, 2218 žydų, 710 liuteronų. Pagal tuometinį administracinį paskirstymą Garliava priklausė Suvalkų gubernijai (sričiai), Marijampolės apskričiai, Fredos valsčiui.
20 a. pradžioje politinius bei kultūrinius pasikeitimus Garliavoje ir jos apylinkėse nulėmė du svarbiausi istorijos įvykiai – lietuviškos spaudos atgavimas ir 1905 m. revoliucija Rusijoje. Garliaviečiai tuo metu ėmėsi ryžtingų veiksmų. Pavasarį susirinkęs vyrų būrys išdaužė caro monopolio degtinės parduotuvę, o liepos mėnesį miestelio valdyboje sunaikino visus valdinius rusiškus raštus, skelbimus ir iškabas. Savo peticijoje caro gubernatoriui Kaune pareikalavo sąžinės, žodžio, spaudos, susivienijimų ir tikėjimo laisvės, leisti lietuviams užimti Lietuvoje valdiškas tarnybas, kad visi dokumentai miestelių valdybose būtų rašomi lietuvių kalba, kad gimtoji kalba būtų vartojama mokyklose bei teismuose. Vienas aktyviausių peticijos ruošėjų buvo J. Gabrys – Paršaitis.
Dar 1904 metais Garliavoje buvo įkurta pirmoji lietuviška vartotojų bendrovė ,,Vyturys“, vėliau atsirado ir žemės ūkio bendrovės ,,Žagrė“ skyrius. 1907 m. Garliavoje įkurtas ,,Žiburio“ draugijos skyrius, jo indėlis į miestelio kultūrinį gyvenimą gana ryškus: atidaryta pirmoji mokykla mergaitėms, rengiami vieši vaidinimai, atidarytas lietuviškas knygynas – skaitykla (turėjusi apie 500 knygų, ją lankė 350 skaitytojų). 20 a. pradžioje buvo atidarytas pašto skyrius.
Per Pirmąjį pasaulinį karą Garliava smarkiai nukentėjo. 1915 m. smarkiai buvo apgriauta katalikų bažnyčia, sudeginta daug namų aplink ją: klebonija, špitolė, vaistinė, įvairių draugijų pastatai su turtu, prekybos įmonės. Nukentėjo ir protestantų maldos namai. Dalis gyventojų išsikėlė laikinai gyventi kitur.
1918m. vasario 16 d. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, 1918 – 1923 m. nemažai garliaviečių įstojo savanoriais į Lietuvos kariuomenę, tuo metu gynusią valstybę nuo rusų, vokiečių (bolševikų ir bermontininkų) bei lenkų intervencijos. Žuvusiųjų savanorių atminimas įamžintas prie bažnyčios pastatytame paminkle.
1923 m. Garliavoje buvo 116 sodybų ir 936 gyventojai, kurių 65% sudarė žydai, 30% - lietuviai, 5% - kitų tautybių. Garliavoje buvo išgrįsta akmenimis centrinė Vytauto gatvė, pastatyta daug valdiškų ir privačių namų, valsčiaus būstinė (dab. Vytauto gatvės Nr.68). Miestelyje buvo valsčiaus savivaldybė, sveikatos punktas, paštas, vaistinė, 2 pradžios mokyklos, smulkaus kredito bankas, du garo malūnai, vilnų karšykla - verpykla, aliejaus spaustuvė, odų apdirbimo dirbtuvė. Beveik kas antrame name centrinėje Vytauto gatvėje buvo arba parduotuvė, arba restoranas - arbatinė. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad žydų bendruomenė tuo metu miestelio ekonomikos vystyme buvo pirmaujanti. Šios bendruomenės nariams priklausė 2/3 pramonės ir prekybos. 1939 m. Garliavoje buvo apie 1300 gyventojų. Nuo seno Garliavoje gyvenusių žmonių pavardės: Aglinskas, Bekeris, Bieliauskas, Byla, Bruzga, Bumburauskas, Chrošanskis, Dagilis, Drūlia, Gervė, Glitas, Ivanauskas, Juodžbalis, Kaplanas, Livšicas, Markusas, Mejeris, Mendelis, Mileris, Misevičius, Orčikas, Pauliukevičius, Pažėra, Pranckevičius, Solskis, Šidiškis ir kt.
Garliavoje veikė gausus Šaulių būrys (vadas A.Mitkus), gaisrininkų komanda, tautininkų, jaunalietuvių, JŪR ( jaunųjų ūkininkų ratelis), pavasarininkų, skautų draugijos, taip pat katalikiškos pakraipos Šv. Juozapo, moterų katalikių, angelaičių ir kt. draugijos.Garliavoje buvo visuomeninis piliečių komitetas, kurio daugumą narių sudarė žydų tautybės atstovai. 1930 m. miestelyje kaip ir visoje Lietuvoje iškilmingai buvo švenčiamos 500-tosios Vytauto Didžiojo mirties metinės. Nuo 1936 m. kasmet vykdavo žemės ūkio pasiekimų parodos, sporto, dainų šventės.
1918 – 1950 m.Garliava buvo valsčiaus centras.1932 m. Visame valsčiuje gyveno 10354 gyventojai. Bendras valsčiaus žemės plotas - 15198 ha. Garliavos valsčių sudarė 17 seniūnijų: Digrių, Garliavos, Jurginiškių, Jonučių, Karkazų, Kampiškių, Karkiškių, Marviankos, Pajiesio, Padainupio, Poderiškių, Pavytės, Rinkūnų, Ringaudų, Stanaičių , Žagariškių.
Antrojo pasaulinio karo metais iš esmės pasikeitė beveik pusantro šimto metų klostęsis Garliavos gyvenimas. Po Molotovo – Ribentropo slaptųjų sutarčių pirmiausiai iš Garliavos buvo repatrijuoti vokiečiai (prūsai), kurie čia buvo gimę, augę kaip ir jų seneliai, gerai mokėję kalbėti lietuviškai, o jų vaikai buvo baigę lietuvišką pradinę mokyklą. Kita dalis evangelikų liuteronų (lietuviai ar kilę iš mišrių šeimų) emigravo į Vakarus 1944 m. Likę šios religinės bendruomenės nariai nebepajėgė išlaikyti maldos namų (šiuo metu jie restauruojami), buvusios prie bažnyčios kapinės sunykę.
Visų kraupiausias buvo žydų bendruomenės sunaikinimas. Savo prisiminimuose garliavietis V. Pauliukevičius rašo: ,,Visi Garliavos žydai, taip pat ir iš aplinkinių kaimų buvo suvaryti į sinagogą. Jauni ir darbingi buvo išvežti kažkur darbams, o visi kiti sušaudyti Rinkūnų kaime prie Jiesios Strazdo lankoje“. Per karą į sinagogą pataikė sprogmuo, vėliau ji buvo nugriauta visiškai. Namai, kuriuose gyveno žydai, paimti valstybės žinion, juose apgyvendinti į Garliavą atvykę po karo žmonės. Yra išlikę šios bendruomenės senosios kapinės, genocido aukų žūties vietoje pastatytas paminklas.
Lietuvių katalikų bendruomenė taip pat smarkiai nukentėjo.1941m. birželio 14 d. į sovietinius lagerius buvo išgabenta grupė aktyviausių garliaviečių su šeimomis.Vokiečių okupacijos metais nemažai jaunų žmonių buvo išvežta į Vokietiją kaip pigi darbo jėga. Būrys jaunų vyrų iš Garliavos išėjo savanoriais į Plechavičiaus rinktinę. Kai nesutiko vykti vokiečių kariuomenės sudėtyje į Rytų frontą, buvo represuoti, keli net sušaudyti. Dalis lietuvių 1944 m. pasitraukė į Vakarus (yra įsikūrusių net Australijoje).Tragiškiausi išbandymai lietuvių bendruomenę ištiko pokario metais (1944 – 1953). Garliavos apylinkėse vyko įnirtingas pasipriešinimas sovietinei okupacijai. Nuo1945 netoli miestelio veikė Tauro apygardos Geležinio Vilko, vėliau Birutės rinktinės partizanai. Jonučių kaime buvo Tauro apygardos štabas. Žymesni susidūrimai vyko 1945 – 1946 metais prie Jurginiškių, Juodgirių kaimų. Garliavos apylinkėse žuvę Lietuvos partizanų vadai: 1948 m. Jonučių kaime J. Aleščikas - Rymantas, 1951 m. Pabartupyje – J. Lukša - Daumantas.Stalinizmo ideologai stengėsi visaip tą partizaninį pasipriešinimą silpninti, išprovokuodami net brolžudiškas kovas. Žuvusiųjų partizanų kūnai buvo vežami į Garliavos NKVD kiemą atpažinti ir patyčioms. Dabar šioje vietoje Lietuvos tremtinių sąjungos Garliavos skyriaus iniciatyva pastatytas koplytstulpis lietuvių tautos kančiai atminti. 1944 – 1952 metais šimtai garliaviečių bei aplinkinių kaimų gyventojų buvo išvežti į Sovietų Sąjungos įvairias vietoves, kai kurie pasitraukė iš gimtųjų vietų, kad nebūtų represuoti.
1950 – 1955 m. Garliava buvo Panemunės rajono centras. 1955 m. Garliava prijungiama prie Kauno rajono, jai suteikiamas gyvenvietės statusas.1953 m. atidaroma pirmoji vidurinė mokykla vietoje nuo1944 m. veikusios septynmetės progimnazijos.
Garliavoje politinio atšilimo laikotarpiu (1960 – 1970) vėl kūrėsi grįžę iš Sibiro tremtiniai ir pokario rezistencijoje dalyvavę įvairių Lietuvos vietovių kovotojai bei jų ryšininkai, gyvenvietė ėmė sparčiai augti. Gyventojų skaičius 1959 m. – 2489, 1970 m. jau išaugęs daugiau negu dvigubai – 5587 žmonės. Ekonominis miestelio lygis taip pat kilo.Veikė Rokų keramikos gamyklos ir Kauno ,,Gegužės pirmosios“ trikotažo fabriko cechai, Babtų pieninės skyrius, respublikinė melioracijos valdyba, žemės ūkio technikos susivienijimas, traktorių variklių remonto gamykla, taupomoji kasa, universalinė parduotuvė, gastronomas, restoranas. Dalis buvusio Jonučių kaimo užstatyta daugiabučiais gyvenamais namais, ten 1974 m. atidaryta antroji naujai pastatyta Garliavos mokykla.
Atgimimo metais (1988 – 1990) Garliavos gyventojai įsijungė į aktyvią veiklą. 1988 m. vasarą Garliavoje įsikūrė Sąjūdžio grupė. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, garliaviečiai bei jos apylinkių gyventojai atkūrė buvusius ir pastatė naujus paminklus tautos kančioms, taip pat ir viltims atminti.1992 gyvenvietėje buvo atidaryta trečioji vidurinė mokykla, kuriai vėliau buvo suteiktas Juozo Lukšos gimnazijos vardas. 1994 m. gruodžio 21 d. Prezidento dekretu patvirtintas miesto herbas.

Lit.: Kauno rajono istorija -mokiniams ir mokytojams [Elektroninis išteklius] / rengėjai: A. Bulotas, D.Marmienė, O. Kukcinavičienė,…[et al.]. - [Kaunas] : Kauno rajono švietimo centras, 2007.