Kauno rajono seniūnijos - Rokų seniūnija

Rokų seniūnijos plotas – 4157 ha. Pats didžiausias kaimas – Rokai. Anksčiau seniūnija buvo didesnė. Nuo 1996 m. balandžio mėn. 4 dienos Vyriausybės sprendimu 1060 ha Rokų seniūnijos teritorijos atiteko Kauno miestui kartu su šešiais buvusiais kaimais. Dabar Rokų apylinkėje yra 16 kaimų, juose gyvena 1300 žmonių.
Rokai Roko lauko vardu pirmą kartą paminėti 1500 m. dokumente, kuriuo LDK didysis kunigaikštis Aleksandras dovanoja žemių prie Jiesios Henrikui Šliagiriui. Roko laukas minimas ir 1578 m. Kauno seniūno Jono Chodkevičiaus dokumente, kuriame skiriama žemės Jurgiui Reineriui popieriaus malūnui statyti. 1639 m. fundaciniame rašte LDK kancleris Stanislovas Radvila patvirtina 1603 m. donaciją Kauno bernardinų vienuoliams ir čia jau mini Rokakiemio pavadinimą. 1807 m. Naujosios Rytų Prūsijos žemėlapyje pažymėta Rokay. Manoma, kad duomenys jam imti iš vietos gyventojų. Ką galėtų reikšti pavadinimas "Rokai"? Kelios hipotezės: 1) atsirado iš vardo Rokas, kurio kilmė germaniška: rohon „kautynių šauksmas” + waltan „valdyti”; 2) atsirado iš pravardinės pavardės Rakauskai: slaviškai pak „vėžys”. Anksčiau prie Jiesios būdavę gausu gėlo švaraus vandens mėgėjų vėžių, ir Rakauskų Rokų apylinkėse kiekvienam kaime buvo bent po kelis; 3) „Lietuvių kalbos žodyno” XI t. V., 1978, p. 85 randame tokias žodžio rokas reikšmes: a) rūkas, migla – bene kasdien nuo kalno prie Jiesios matome rūko marškas, o labai giedru oru – juostas; b) rokas – slavybė – vėžys; c) rokas – pasakų paukštis milžinas, kurio visi pasaulio paukščiai bijojo; d) rokavimas – tikslingas elgimasis, veikimas, apskaičiavimas, numačius pasekmes.
Rokiškiams priimtiniausia pasirodė pirmoji versija ir 2005 10 01 prie Rokų vidurinės mokyklos, minint Rokų 505-ąsias metines, atidengtas paminklas Šv. Rokui, jis pasirinktas Rokų globėju.
1812 m. pro Rokų apylinkes žygiavo Napoleono kariuomenė. Vietos gyventojai pasakoja, kad, jojant pro Rokus, Napoleono žirgą pabaidęs iš pajiesio krūmų iššokęs kiškis ir Napoleonas nukritęs nuo žirgo. Tai buvęs pranašiškas ženklas Napoleonui apie liūdną karo baigtį. Napoleono kariuomenė 1812 m. birželį įsikūrė Jiesios pakrantėse ir prie Nemuno. 1812 m. birželio 23 d. nuo Jiesios piliakalnio Napoleonas stebėjo besikeliančią per Nemuną savo kariuomenę į dabartinius Šančius. Jiesios piliakalnį po Napoleono apsilankymo vietiniai pradėjo vadinti Napoleono kalnu.
Didžiausia Rokų ir jų apylinkių puošmena – Jiesios kraštovaizdžio draustinis. Draustinio plotas – 380 ha (iš jų 234 ha priklauso Kauno rajonui). Jiesios atodangos, dar vadinamos slankiais, skardžiais, jų čia yra per 20 – daugiausia Lietuvoje, skardžiai siekia 30–40 metrų. Jiesios šlaitai – pats geriausias geologijos vadovėlis – iš jų galima perskaityti 70 milijonų metų Lietuvos geologinės praeities istoriją: prieš trisdešimt metų čia puikiai matydavosi, iš ko sudaryti žemės klodai, slūgsantys virš vandens lygio. Dabar jie nušliaužioti, apniokoti. Po 10–20 metų iš jų gali likti tik prisiminimai.
Netoli Rokų esantis IV fortas mena caro laikus – 1882–1890 metus, kai buvo fortifikuojamas Kaunas. Jį statė daugiausia iš čia pat laikinose vietos Frandzeliavos kaimo plytinėse išdegtų plytų: tą liudija ir ant kai kurių plytų išlikę užrašai: Ф1, Ф3, Ф4... Jie žymi degimo vietą. Plytų vežta ir iš Rokų gyventojų nuosavų, Frandzeliavos dvaro plytinių.
1912 m. caras Nikolajus II su šeima prie Jiesios buvo atvykęs minėti 100-ųjų metinių pergalės prieš Napoleoną. Kilimas caro šeimai buvo nutiestas iki pat Napoleono kalno viršūnės.
Koplytstulpis Girininkų kaime prie Varkalų sodybos – liudininkas sunkių 1864–1904 m. represijų, kai buvo draudžiama lietuviška spauda. 1991 m. dukters tremtinės Antaninos Varkalytės-Baltrušienės tėvui knygnešiui Petrui Varkalai pastatytas koplytstulpis byloja: „Palaimink šią tėviškės žemelę šventą / Ir naštą knygnešių, ir ištremtųjų kančią, / Ir kruvinas rankas nuo darbo ir nuo pančių.” Ūkininkas ir felčeris Petras Varkala iš pradžių pats atsigabendavo draudžiamos lietuviškos spaudos iš Tilžės, vėliau į pagalbą pasitelkė žydelį prekybininką Zeliką. Šis dvigubame vežimo dugne, ant jo užguldęs krūvą įvairiausių prekių, net gudriausiam žandarui nesukeldavo įtarimų, kad gabena „nusikalstamą medžiagą”. Žydas Zelikas juokaudamas vėliau didžiavosi, kad jis prisidėjęs prie lietu­vybės kėlimo. P. Varkalos bendražygis buvo iš to paties Girininkų kaimo kilęs aušrininkas Kazys Aglinskas. Varkalų svirno pogrindyje slapstėsi revoliucionierius Vincas Kapsukas-Mickevičius. Už ryšius su „cicilikais“ ir draudžiamos spaudos platinimą P. Varkala buvo kalintas Kauno kalėjime.
Pirmomis Antrojo pasaulinio karo dienomis netoli Rokų žuvo daugiau kaip 700 rusų kareivių. Jie palaidoti prieštankiniame įtvirtinime. 1941 08 18 IV forte sušaudyti ir palaidoti 534 žydų inteligentai. Karo metais į pietrytinę forto pusę atvarydavo ištisas kolonas pasmerktųjų. Iš viso čia nužudyta apie 4000 žydų tautybės žmonių. Kai šaudydavo, nieko nepraleisdavo plentu – nei pėsčio, nei važiuoto. Anot liudininkų pasakojimų, Rokuose būdavo girdėti kulkosvaidžio šūviai. Sušaudytuosius užpildavo nestoru žemių sluoksniu – keletą savaičių į viršų verždavosi kraujas. Karo pabaigoje vokiečių kariai lavonus degino. Kraupius žydų žudymo faktus mena paminklas. Paskutinį spalio mėnesio sekmadienį Kauno žydai renkasi paminėti aukų atminimo. Pokario metais IV forte gyveno žmonės, net šokiai būdavę. Atkūrus nepriklausomybę, forte mėginta auginti pievagrybius. Dabar IV fortas tapęs šikšnosparnių draustiniu.
2005 m. rugsėjo 13 d. dekretu Nr. 329 įkurta Rokų Šv. Antano Paduviečio parapija, klebonu paskirtas kun. V. Gražulevičius. Tai – Rokų gyventojų visų kartų vieningo darbo rezultatas, brandinant katalikišką bendruomenę. Per aktyvią pastoracinę veiklą kunigas V. Gražulevičius tapo geriausiu administraciškai išdraskytų Rokų vienytoju.

Lit.:https://www.krs.lt/savivaldybe/seniunijos/rokai/aprasymas/