English Kauno rajono miestai - Vilkija
Vilkija – miestas Kauno rajone, šalia kelio 141 Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda , 25 km į šiaurės vakarus nuo Kauno, dešiniajame Nemuno krante.
Urbanistikos paminklas, savitas kalvų miestas, išsidėstęs Vilkijos kalvagūbryje (80–90 m virš jūros lygio). Vilkijos seniūnija, yra apylinkių seniūnijos centras.
Mieste stovi neogotikinė Vilkijos Šv. Jurgio bažnyčia (pastatyta 1908 m.), yra Vilkijos gimnazija, biblioteka (nuo 1939 m.), aukštesnioji liaudies amatų mokykla, žemės ūkio mokykla, paštas, slaugos ligoninė.
Miesto kapinėse yra paminklas rezistentams. Senosiose kapinėse yra trys XIX a. nežinomų liaudies meistrų mūriniai (architektūros paminklai) koplytstulpiai, knygnešių daraktorių kapas. Išliko namas, kuriame 1862–1864 m. gyveno tautosakininkas Antanas Juška (1819–1880), yra A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejus (klebonijos pastate; rengiamos parodos, organizuojamos ekskursijos po apylinkes). Išlikusios žydų kapinės. Stovi Šv. Juozapo koplytstulpis (pastatytas 1992 m. minint 200-ąsias metines, kai Vilkijai suteikta Magdeburgo teisė), Šv. Florijono skulptūra, taip pat miestelyje yra vienintelis Lietuvoje motorinis keltas „Vilkynė“ per Nemuną.
Vilkija minima nuo 1364 m. (kaip Wilkenbethe, nors kai kurie šaltiniai nurodo 1426 m.), 1369 m. sunaikinta Vilkijos pilis (arba Paštuvos pilis, dabartiniame Jaučakių kaime). 1430 m. rugsėjo 22 d. Vilkiją mini Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas laiške kryžiuočių magistrui P. Rusdorfui. 1450 m. Gdansko pirklių dokumentuose minima Vilkijos muitinė – pirmoji lietuvių muitinė prie Nemuno. Pro Vilkiją ėjo sausumos ir vandens prekybos keliai Vilnius-Karaliaučius, kas skatino gyvenvietės augimą.
Nuo 1512 m. minimas Vilkijos miestas (patekęs į 1529–1567 m. neprivilegijuotų LDK miestų sąrašą), vėliau miesto teises prarado. Čia buvo LDK Vilkijos dvaras, kurį 1549 m. Žygimantas Augustas užrašė Barborai Radvilaitei. [3] 1792–1795 m. Vilkija vėl buvo miestas – 1792 m. kovo 20 d. Stanislovas Augustas suteikė miesto teises ir herbą, bet tų metų viduryje, kai krašte įsigalėjo rusų palaikomi naujų miestų priešininkai, Vilkijos savivalda tikriausiai buvo uždaryta, nors Tado Kosciuškos sukilimo metu ji galėjo atgyti, kadangi 1794 m. minimi savivaldos pareigūnai. Miestelėnai su naująja Rusijos administracija dėl savivaldos teisių kovojo iki XIX a. 3-ojo dešimtmečio, bet jų neatgavo.
1919 m. atidaryta pirmoji Vilkijos mokykla.
Po II pasaulinio karo, 1950 m. Vilkija susigrąžino miesto teises, trumpam buvo Vilkijos apskrities, o po to – Vilkijos rajono centru. Sovietmečiu buvo tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė, veikė profesinė technikos mokykla (žemės ūkio mechanizacija, vaisių ir daržovių auginimas), žvėrininkystės fermos prie miesto.
1998 m. patvirtintas naujasis Vilkijos herbas.
Pavadinimo kilmė
Vilkijos pavadinimas atsirado tada, kai žmonės, gyvenantys kitoje Nemuno pusėje, pavyzdžiui, dabartiniuose Mikytuose, girdėjo toje vietoje, kur dabar yra Vilkijos apylinkės, staugiančias gaujas vilkų. Nuo to laiko šis kraštas vadinamas Vilkija, o pavadinimas galėjęs kilti iš žodžių junginio vilkų gauja.
Dvaras ir muitinė – dvi XV a. Vilkijos spartaus augimo paskatos. Dvaras skatino visuomeninį gyvenimą, o 1450 m. minima muitinė – ekonominį proveržį. „Tai buvo vienintelis ir pats svarbiausias prūsų ir Lietuvos prekybos kelias“, – rašė Z. Ivinskis.
Dar labiau Vilkija suklestėjo XVI a. Ji jau tituluojama miestu, turinčiu herbą, Magdeburgo teises.
Visiems laikams į dramatišką Vilkijos istoriją įėjo 1863 m. kovo 28-oji. Tą ankstyvo pavasario dieną sukilėliai užpuolė caro gvardijos bataliono pirmąją kuopą ir ją sumušė. Tačiau to meto nelaimės – karai ir marai, gaisrai ir epidemijos – gerokai apnaikino Vilkiją.
Šiandien Vilkija – unikalios urbanistinės struktūros miestelis. Čia nėra išskirtinės architektūros statinių, nors ji – senas miestas. Specialistai mano, kad miestelyje vertinga visų statinių visuma, labai gerai įkomponuota į įdomų vietovės reljefą.
Nepakartojama yra miesto panorama, atsiverianti nuo Nemuno kairiojo kranto. O grožėtis ramiai plaukiančio Nemuno vingiais galima iš bažnyčios šventoriaus.
Lankytojus kviečia ir istorijos puslapius atveria legendinių asmenybių – Antano ir Jono Juškų etnografinis muziejus.
