English Kauno rajono miestai - Garliava
Garliava – miestas Kauno rajone, apie 10 km į pietus nuo Kauno centro. Garliavos seniūnija ir apylinkių seniūnijos centras.
Miesto centre yra Garliavos Švč. Trejybės bažnyčia (pastatyta 1809 m.), veikia biblioteka (nuo 1955 m.), paštas, kultūros centras (nuo 1958 m.), krašto muziejus (įkurtas 1998 m.), viešbutis. Koplytstulpiai knygnešiams (tautodailininkas A. Fokas), pasipriešinimo aukoms (prie gimnazijos; tautodailininkas Adolfas Teresius).
XVIII a. pabaigoje Garliavos krašto centras buvo Jonučiuose (3 km nuo Garliavos). Garliava išaugo iš gatvinio kaimo, kuris pradėjo kurtis XIX amžiaus pradžioje prie naujai nutiesto kelio grafo Juozo Godlevskio žemėje. Per Garliavą ėjo svarbus pašto kelias Kaunas-Marijampolė-Varšuva. Juozas Godlevskis, kuris po Trečiojo Respublikos padalijimo supirko daugelį Užnemunės žemių, 1809 m. pastatė bažnyčią (pagal legendą, įamžinti savo išsigelbėjimui nuo toje vietoje puolusio plėšiko) ir savo garbei vietovę pavadino Godlewo – šie metai laikomi Garliavos įkūrimo data. J. Godlevskis pastatė ne tik katalikams, bet ir evangelikams liuteronams bažnyčias (Garliavos evangelikų liuteronų bažnyčią XXI a. liuteronai pardavė), o žydams – sinagogą. Garliava XIX a. pradžioje išaugo į miestelį, išsiplėtusį abiejose kelio pusėse. 1812 m. vasarą pro Garliavą pravažiavo ir senuosiuose valsčiaus valdybos namuose buvę apsistojęs Napoleonas, kurio armijos štabas buvo netoli Garliavos.
1826 m. rugpjūčio 15 d. buvo įkurta Garliavos parapija, (Jonučiuose liko parapijos kapinės (dab. Jonučių kapinės)). 1827 m. Garliavoje buvo 12 namų ir 160 gyventojų, o 1890 m. – jau 94 namai ir 1125 gyventojai. 1889 m. Garliavos parapiją sudarė 41 kaimas ir 33 dvarai bei palivarkai. Parapijos teritorijoje gyveno 11912 katalikų, 2218 žydų ir 71 liuteronas.
Tautinis lietuvių atgimimas gana anksti išjudino Garliavą ir jos apylinkes. Garliaviškis vaistininkas Kazys Aglinskas (1851–1924 m.), mokytojai Juozas Andziulaitis-Kalnėnas, Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, Jonas Mačys-Kėkštas ir kiti knygnešiai buvo sudarę lietuviškos spaudos mylėtojų ir platintojų draugiją, skleidė lietuvišką žodį. Pas K. Aglinską dažnai lankydavosi Jonas Basanavičius.
Garliavoje buvo jaučiami 1863 m. sukilimo atgarsiai. 1863 m. vasario 1 d. kunigas Motiejus Radziukynas bažnyčioje perskaitė sukilimo manifestą ir už tai buvo ištremtas į Sibirą.
1904 m. Garliavoje buvo įkurta pirma vartotojų draugija „Vyturys“. 1905 m. įkurta parapijos biblioteka, veikė arbatinė, kepykla, buvo rengiami vieši vaidinimai. 1905 m. revoliuciniai įvykiai Rusijoje ir Lietuvoje paskatino ir garliaviečius bei apylinkių gyventojus lietuvius pasipriešinti caro valdžiai. Liepos mėnesį miestelio valdyboje buvo sunaikinti valdiški raštai rusų kalba, skelbimai ir iškaba. Kovo 3 d. 1000 garliaviečių pasirašė peticiją carui, joje reikalavo sąžinės, žodžio, spaudos, susivienijimų ir tikėjimo laisvės, leisti lietuviams užimti Lietuvoje valdišką tarnybą, siekė, kad teismuose ir mokyklose būtų vartojama lietuvių kalba ir kt.
1908 m. Garliavoje atidarytas kino teatras, kuris buvo pirmasis Lietuvos provincijoje. 1909 m. Amerikos lietuvis operatorius A. Račiūnas pirmą kartą kino juostoje užfiksavo Garliavos vaizdus. Garliavoje gimė žymus tarpukario Lietuvos operatorius Alfonsas Žibas.
Per Pirmąjį pasaulinį karą, vykstant mūšiams prie Garliavos, buvo susprogdinti bažnyčios bokštai, suskilo sienos, sudegė visi klebonijos pastatai. Iki 1923 m. bažnyčia buvo suremontuota, o 1935 m. pagal architekto Stasio Kudoko projektą atstatyti ir bokštai. Bažnyčioje buvo įrengti elektriniai vargonai – vieni pirmųjų Lietuvoje.
1989.II.16 pasodintas Nepriklausomybės 71–ųjų metinių ąžuolas (įrašas akmenyje)
1918 m. vasario 16 d. paskelbus Lietuvos valstybingumo atkūrimą, 1918–1920 m. nemažai garliaviečių savanoriais įstojo į Lietuvos kariuomenę. Žuvusiųjų savanorių atminimas įamžintas prie bažnyčios pastatytame paminkle.
Tarpukariu Garliava buvo valsčiaus centras. 1923 m. Garliavoje buvo 116 sodybų ir 936 gyventojai, kurių 65 proc. buvo žydai, 30 proc. – lietuviai, 5 proc. – kitų tautybių žmonės. Išgrįsta akmenimis centrinė Vytauto gatvė, pastatyta daug valdiškų ir privačių namų, valsčiaus būstinė (dab. Vytauto gatvės Nr.68). Kelio 130 Kaunas–Prienai–Alytus atkarpa tarp Kauno ir Garliavos tapo intensyviausiu eismo ruožu Lietuvoje. 1929 m. prie Garliavos pastatytas viadukas.
1939 m. Garliavoje gyveno apie 1300 gyventojų. Miestelyje buvo valsčiaus savivaldybė, sveikatos punktas, paštas, vaistinė, dvi pradžios mokyklos, smulkaus kredito bankas, du garo malūnai, vilnų karšykla-verpykla, aliejaus spaustuvė, odų apdirbimo dirbtuvė. Beveik kas antrame name centrinėje Vytauto gatvėje buvo arba parduotuvė, arba restoranas-arbatinė.
Garliavoje veikė gausus šaulių būrys, gaisrininkų komanda, tautininkų, jaunalietuvių, jaunųjų ūkininkų būrelis, pavasarininkų, skautų draugijos, taip pat katalikiškos pakraipos Šv. Juozapo, moterų katalikių, angelaičių ir kt. draugijos.
Okupacijų metais Garliava ir jos gyventojai labai nukentėjo. Vokiečių okupantai 1941 m. rugpjūčio 28 d. Rinkūnuose, netoli Jiesios, sušaudė Garliavos gyventojus – žydus. Sovietinės okupacijos metais 1941 m. birželio 14 d. ir 1948–1949 m. šimtai garliaviečių buvo ištremti į Sibirą.
Pokario metais Garliavos apylinkėse vyko aktyvi rezistencinė kova. Čia veikė Lietuvos partizanų Tauro apygardos Birutės rinktinė (vadas Juozas Lukša). Žymesni partizanų susirėmimai su stribais ir enkavedistais vyko 1945 m. kovo 5 d. ties Jurginiškių kaimu, o 1946 m. pabaigoje – ties Juodgiriu, kur enkavedistai ir stribai užpuolė partizano Žvangučio keliolikos vyrų būrį. Nukovę 23 užpuolikus, partizanai pasitraukė, tačiau žuvo Žvangutis ir 6 kovotojai. Dabar šioje vietoje Lietuvos tremtinių sąjungos Garliavos skyriaus iniciatyva pastatytas koplystulpis lietuvių tautos kančiai atminti. Skulptorius – A. Teresius. Žuvusiųjų partizanų kūnai buvo vežami į Garliavos „stribyno“ kiemą atpažinimui ir patyčioms. 1951 m. rugsėjo 4 d. Pabartupyje, netoli Garliavos, žuvo legendinis partizanų vadas Juozas Lukša. Jam atminti 1989 m. viena Garliavos gatvių pavadinta J. Lukšos vardu, o Garliavos mokyklai 1994 m. suteiktas J. Lukšos vardas.
1958 m. gegužės 15 d. suteiktos miesto tipo gyvenvietės teisės. Sovietmečiu pastatyta remonto mechaninė gamykla, Rokų keramikos gamyklos cechas, Žemės ūkio gamybinių pastatų rekonstravimo ir projektavimo institutas.
Garliavoje po karo kūrėsi grįžę iš Sibiro tremtiniai ir pokario rezistencijoje dalyvavę įvairių Lietuvos vietovių kovotojai bei jų ryšininkai. Lietuvių kankinių atminimui slapta kryžius statė P. Petraitis, V. Švirinas, P. Blaževičius ir kt. Už antisovietinę veiklą buvo įkalinta Jadvyga Bieliauskienė. Aktyviausiai sovietinės okupacijos metais priešinosi Garliavos bažnyčia (klebonas kun. T. Dumbliauskas, kunigai V. Stakėnas ir V. Prajara). Čia buvo platinama Lietuvos katalikų bažnyčios kronika. Visoje Lietuvoje garsėjo vienuolės vargoninkės sesers Inocentos Zuzanos Miliūtės vadovaujamas bažnyčios choras. Garliavietis Saulius Kelpša tarybinės okupacijos metais buvo slapta iškėlęs lietuvišką Trispalvę.
Atgimimo laikotarpiu (1988–1990 m.) Garliavos gyventojai aktyviai įsijungė į atgimimo judėjimą. 1988 m. vasarą Garliavoje įsikūrė Sąjūdžio grupė, labai aktyviai vadovaujama Ričardo Gudaičio. Sąjūdžio veiklą rėmė klebonas monsinjoras Andrius Gustaitis.
1994 m. patvirtintas Garliavos herbas.
