Kauno tvirtovės I fortas

IMG 0311 1 800 x 671.medium

IMG 0238 1 1024 x 991.medium

KAUNO TVIRTOVĖS I FORTAS
RINGAUDŲ SENIŪNIJA

I Kauno fortas – Kauno tvirtovės dalis Kauno miesto vakariniame pakraštyje, Kazliškiuose. Pastatytas 1888–1889 m., rekonstruotas 1893 m. ir 1908 m. Šio forto paskirtis – apsaugoti Kauno tvirtovę iš vakarų pusės. Fortas buvo svarbus gynybinės atramos taškas ir, nors buvo modernizuotas kelis kartus (1893 m. ir 1908 m.), tačiau Pirmojo pasaulinio karo metu jis nesugebėjo atlikti savo paskirties. Forto įtvirtinimai neapsaugojo karių nuo stambaus kalibro artilerijos šūvių, kurie apgadino didelę dalį forto pastatų: sugriovė kairiojo puskaponieriaus poterną, dalį centrinės poternos, kaponierių, kliudė kairįjį parako sandėlį, pramušė dešiniojo parako sandėlio perdengimus bei kairiojo sparno kareivinių kazemato skliautą. Manoma, kad į I fortą pataikė net septyni „Didžiosios Bertos“ sviediniai.
Kas tos galingosios mortyros ( didelio kalibro artilerijos pabūklų rūšis, šaudanti į žemės taikinius labai statmena trajektorija) „Didžiosios Bertos“? Didžiausiai 420 mm mortyrai „Gama-Gerät“ pervežti reikėjo dešimt 25 t keliamosios galios geležinkelio prekinių vagonų (platformų). Nutiesus geležinkelio liniją iki Pažėrų km., čia atvežtos dvi šios rūšies mortyros, surinktos ir parengtos šaudyti. Tarp Mauručių ir Ilguvos buvo parengtos pozicijos 420 mm mortyrai „M-Gerät“. Vienos mortyros komandą sudarė 200 artileristų. Artileristai vilkėjo specialia vata apsiūta uniforma, prieš šūvį užsimerkdavo, raiščiais užsirišdavo ausis, gerklę ir bėgdavo slėptis į už 30 m. iškastus apkasus. Sviedinys, iššaunamas nuspaudus elektros jungiklį, iškildavo į 1 km. aukštį ir po 60 sekundžių pasiekdavo fortą. Toks sviedinys pramušdavo forto perdangą ir sprogdavo. Kazematuose, prie kurių nugriaudėdavo sprogimas, kariai uždusdavo nuo plytų ir betono dulkių. Kariai šių mortyrų sviedinius vadino „lagaminais“ (rus. „чемодан“). Tvirtovės karininkų ir karių teigimu, vokiečių ugnis buvo labai galinga, dažnai nesiliaudavo ištisą parą. Iš I forto pasitraukė pėstininkai, gynėsi tik likę artileristai. Sunkiai sužeistą forto komendantą kpt. Chinkulovą pakeitė ir artileristams vadovavo 1–osios art. kuopos feldf. Pavelas Gusevas.
1-asis Kauno tvirtovės fortas sudarė pagrindinę Kauno miesto gynybos liniją jo puolimo atveju, tačiau Po Pirmojo pasaulinio karo šis įtvirtinimas buvo paliktas likimo valiai.
Lietuvai tarpukariu paskelbus nepriklausomybę, nauja valdžia nesugebėjo rasti būdų, kaip efektyviai išnaudoti šią Kauno tvirtovės dalį. Daugiau nei dvidešimt metų šis pastatas ir toliau buvo apleistas, kol 1935 m. kareiviai nepradėjo reikšti nepasitenkinimo dėl tuometinio mirties bausmės vykdymo proceso, kurį patiems kariams ir reikėdavo įvykdyti. Apsvarsčius alternatyvas, buvo nuspręsta mirties bausmę atlikti nuodingomis dujomis ir vykdyti ją nuošalioje vietoje, kam pirmasis Kauno fortas tiko kuo puikiausiai. Dujų kameros statyba ir įrengimas vyko slaptai. Iškeldinti čia gyvenę bedarbiai, prie spygliuotos tvoros atsirado lentelės, draudžiančios įžengti į forto teritoriją. Dujų kameros būstinę sudarė du nedideli kambariai. Pirmasis buvo didesnis, pritaikytas religinės apeigoms t.p. čia būdavo perskaitomas mirties bausmės aktas. Kambaryje stovėjo mažas staliukas ir dvi kėdutės. Kitame kambaryje stovėjo mūrinė dėžė, kurios ilgis – 1,94 m, plotis – 1,26 m ir aukštis – 2 m. Durys sandariai užsidarydavo. Jose buvo įrengti du stebėjimo langeliai: vienas aukščiau – žmogaus akių lygyje, antras žemiau – 30 centimetrų nuo grindų. Sienose buvo įmūryti stebėjimo langeliai. Kairėje sienoje, prie pat grindų, buvo įrengtas vamzdis su reguliatoriumi dujoms įleisti, o lubose – 30 centimetrų skersmens vamzdis dujoms išleisti. Prasidėjus statyboms, imta ieškoti mirties bausmę galinčio vykdyti specialisto, kuris įleistų nuodingas dujas į hermetiškai uždaromą celę. Kaip teigia to meto spauda, kandidatų į šią vietą atsirado nemažai. Pasirodžius žinutėms užsienio periodikoje apie Lietuvoje statomą dujų kamerą, sulaukta dviejų asmenų iš Vokietijos ir net aštuonių Olandijos gyventojų prašymų priimti dirbti egzekutoriais. Jų kandidatūros nė nesvarstytos, nes kamera dar nebuvo pradėta statyti, nenustatyta jos administravimo tvarka ir norėta darbu aprūpinti savus piliečius. Galiausiai buvo pasamdytas Pirmojo pasaulinio karo caro armijos viršila Jonas Pakalnis. Jis gimė 1894 m. Utenos apskrityje, Tauragnų valsčiuje, Šeimaties kaime. Gyveno netoli I forto, Aleksote, Veiverių gatvėje. Mėgdavęs išgerti, 1936 m. net buvo nuteistas trims mėnesiams paprastojo kalėjimo už finansinio dokumento klastojimą, tačiau nuo bausmės atleistas. Laukiantysis mirties bausmės buvo perkeliamas į 95–ąją Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo kamerą, iš kur buvo pakviečiamas į kalėjimo raštinę. Į kamerą jis jau nebesugrįždavo. Tam, kad kalėjime likusieji nepastebėtų ir nekeltų sumaišties, nuteistasis buvo išvežamas slapta ir nesakant kur. Atvežtas pasmerktasis I–ajame forte jau rasdavo kunigą, pasiruošusį priimti išpažintį, gydytoją, dujų specialistą, du ar tris asmenis iš prokuratūros ir būsto prievaizdą. Apygardos teismo sekretorius perskaitydavo malonės prašymo atmetimą ir teismo nuosprendį. Pasmerktajam buvo leidžiama pareikšti paskutinį norą ir atlikti išpažintį. Po visų procedūrų nuteistasis buvo nuvedamas į dujų kamerą, durys sandariai uždaromos ir iš balionų paleidžiamos dujos. Dujų specialistas ir prokuratūros atstovai stebėdavo aukos mirtį. Pirmoji mirties bausmė nunuodijant dujomis įvykdyta 1937 m. Egzekucijos buvo vykdomos naktimis. Manoma, kad viso įvykdytos 8 mirties bausmės.
Forto likimas Antrojo pasaulinio karo metais yra neaiškus, tačiau praėjus karui LTSR valdžia taip pat sunkiai surado paskirtį įtvirtinimams. Fortas buvo naudojamas sandėliavimo tikslais, buvo laikomas žibalas.
Šiuo metu fortas yra VŠĮ „Kauno tvirtovės parko“ dalis. Tai vienas iš mažiausiai urbanizuotų Kauno fortų, nors karo metu labai nukentėjo, tačiau palyginti neblogai išlaikė savitą reljefą. Gerai matomas plačioje lygaus reljefo aplinkinėje teritorijoje, nuo Via Baltica automagistralės. Forto teritorijoje želdinių beveik nėra, todėl kraštovaizdyje jis atsiskleidžia kaip neaukšta žole apaugusi kalva. Greta – Marvelės upelio slėnis, Kamšos botaninio-zoologinio draustinio riba. Masyvūs antžeminiai pastatai, virš pylimų iškelti apmūryti vėdinimo kanalai – svarbūs kraštovaizdžio akcentai. Pastatų viduje žiemoja drugiai bei šikšnosparniai.
2002 m. fortas įrašytas Lietuvos kultūros vertybių registre.
2016 m. lapkričio mėn. forte buvo filmuojamas istorinis filmas „Pelėdų kalnas“. Rež. A. Juzėnas

Daugiau: https://www.krsvbiblioteka.lt/virtualusturas/
Straipsnis Ovidijaus Jurkšos
VšĮ „Kauno tvirtovės parkas“
Nuotr.: https://www.efoto.lt