KULAUTUVOS SENIŪNIJA

Jis yra Kulautuvos girininkijos 22 masyvo kvartalo Nr. 169 R dalyje, 80 m į ŠV nuo Kulautuvos kapinių ŠR kampo ir kelio į Kulautuvą (atsišakojančio iš Kauno–Jurbarko kelio), dešiniajame Nerėpos upelio krante. Vadinamasis Karalaitės akmuo stovėjo Nerėpos upelyje, prie Nerėpos ir šaltinio santakos. Akmuo buvęs didelis, „žmogaus pavidalo". Pokario metais suskaldytas ir panaudotas statyboms. Apie Karalaitės akmenį buvo pasakojama, kad tai esanti iš liūdesio suakmenėjusi mergina, o šaltinis esąs jos ašaros. Iš seno vietovėje prie šaltinio (kai kada vadinamoje Milžinkapiu) stovėjęs kryžius. Šaltinis lankomas ir dabar, prie jo rasta juostelių nuo gėlių ir puokščių.

Kultūros paveldo departamentas

BABTŲ SENIŪNIJA
Bakšių miškas

Ąžuolas „Galiūnas“ – Kauno rajono savivaldybės saugomas botaninis gamtos paveldo objektas, 2010 m.įrašytas į Saugomų teritorijų valstybės kadastrą. Ąžuolas stūkso Babtų seniūnijoje esančiame Bakšių miške. Pasiekiamas kelio Vandžiogala–Užumiškiai–Pakapiai 6–ajame kilometre, tarp Užumiškių ir Kačergių, pasukus į vakarus lauko keliuku, apie 1,3 km iki nedidelio miškų masyvo. Medis auga šiauriniame drėgno lapuočių miško kampe, apie 100 m nuo keliuko, supamas tankių krūmokšnių, iš toliau nėra pastebimas. Medžio kamienas dvilypis, 1,3 m aukštyje yra 4,90 m storio, nedrevėtas, padengtas stora kamštine žieve, 3,40 m aukštyje šakojasi į du atskirus kamienus.

Lit. ir nuotr.: https://lt.wikipedia.org/wiki/%C4%84%C5%BEuolas_%E2%80%9EGali%C5%ABnas%E2%80%9C

ČEKIŠKĖS SENIŪNIJA
Čekiškė, Lašišos g. 21 

Žydų bendruomenė, iki 1941 m. rugpjūčio 28 d. sudarę 77 proc. miestelio gyventojų, buvo neatskiriama Čekiškės miestelio istorijos dalis. Pirmieji duomenys apie žydų bendruomenę Čekiškėje siekia 1687 m. 1765 m. Čekiškėje jau buvo sinagoga. 1783 m. du gaisrai nusiaubė miestelį, tačiau sinagoga, keturios alaus daryklos ir keletas namų, esančių tarp miestelio aikštės ir Lašišos upelio, išliko. Vis dėlto, 1887 m. liepos 22 d. gaisras sunaikino didžiąją dalį miestelio, taip pat ir sinagogą. Po gaisro pastatas buvo atstatytas ir beveik nepakitęs išliko iki mūsų dienų. Tarpukariu Čekiškėje veikė pradinė mokykla, kurioje buvo mokoma jidiš kalba, biblioteka ir Žydų bankas.
Čekiškės sinagogos eksterjerai išliko beveik nepakitę nuo XIX a. pabaigos. Tai istoristinis, raudonų plytų, netinkuotas, dviejų aukštų pastatas, kurio plokštumos suskaidytos piliastrais. Sinagogoje išliko gausiai dekoruotas Aron Kodešas – šventoji arka rytinėje, į Jeruzalę orientuotoje, sinagogos sienoje, kurioje buvo saugomi Toros ritiniai. Taip pat išliko nepakitusi sinagogos vidinė struktūra – stačiakampio plano vyrų maldų salė ir atvira, vadinama moterų, galerija antrajame aukšte. Pastato viduje yra išlikusi autentiška sieninė tapyba, tačiau jos būklė yra avarinė.
2010 m. Čekiškės sinagoga įrašyta į Lietuvos kultūros vertybių registrą.

Lit.: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/38082

Nykstantis kultūros paveldas: Lietuvos sinagogų architektūra = A disapppearing heritage: the synagogue architecture of Lithuania / Marija Rupeikienė ; [vertėja Kamilė Rupeikaitė-Mariniuk]. - [Vilnius] : E. Karpavičiaus leidykla, 2003.

Nuotr.: www.kauno.diena.lt

ZAPYŠKIS, Vytauto g.

Zapyškio senųjų kapinių koplyčia stovi senosiose kapinėse prie pagrindinės Vytauto g.
Teritorija Priklauso Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo parapijai.
Pastatas vienaaukštis, su pastoge, sumūrytas iš molio plytų. Viduje įrengta medinė sijinė perdanga, fasadai nutinkuoti. Viduje įrengtas altorius. Stogo rytų pusėje koplytėlė su varpu ir kryžiumi neišlikusi. Koplyčioje laidoti kunigai, tarp jų – ir Zapyškio parapijos klebonas Jurgis Kolyta, globojęs Vincą Kudirką. Sakralinės paskirties statinys ne kartą kentėjo nuo aukso ieškotojų nagų – manyta, kad kunigai buvo laidojami su jiems priklausiusiomis vertybėmis. Per tokius vandališkus išpuolius stipriai nuniokotas koplyčios vidus.
Koplyčia yra regioninės reikšmės architektūros ir dailės paminklas, 1992 m. įregistruotas LR Kultūros vertybių registre.
Šiuo metu koplyčia uždaryta, nenaudojama, joje padėti kapinių kryžiai.

Lit. ir nuotr.: https://lt.wikipedia.org/wiki/Zapy%C5%A1kio_sen%C5%B3j%C5%B3_kapini%C5%B3_koply%C4%8Dia

VILKIJOS DVARAS
Vilkijos seniūnija

Po Žalgirio mūšio (1410 m.) Vilkijoje įkurtas LDK dvaras, iš kurio 1426 m. gegužės 3 d. kunigaikštis Vytautas parašė du laiškus Kryžiuočių ordino didžiajam magistrui P. Rusdorfui.
1549 m. dvarą Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas užrašė Barborai Radvilaitei. 1567 m. Vilkiją valdo Pacai, nuo 1600 m. - kunigaikščiai Palubinskiai. 1740 m. savininku tampa A. Zabiela, apie 1830 m. dvaras parduotas grafui M. Tiškevičiui.
1926 m. dvarą nupirko agronomas Jonas Tallat-Kelpša. Augino grūdines kultūras, įveisė nemažą sodą bei pradėjo auginti veislinius gyvulius. Dvarui priklausė 125 ha dirbamos žemės.
1951 m. įkurtas žvėrininkystės ūkis. Tai vienas iš pirmų ir seniausių žvėrininkystės ūkių Lietuvoje.
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, 1992 m. įkurtas kailinių žvėrelių auginimo ūkis „Vilkijos ūkis“, kuriam vadovauja Jono Tallat - Kelpšos anūkas dr. Česlovas Tallat - Kelpša.

Lit.: Vilkija 1426-1996[lankstinukas] / A. Sniečkus,1996.

                                         Išlikęs dvaro kumetynas

Nuotr. Alinos Ovčiarovienės, 2015 m.