Kauno rajono miesteliai ir gyvenvietės - Kačerginė
- Sukurta 2013-06-13
Kačerginė – miestelis Kauno rajone, į vakarus nuo Kauno, kairiajame Nemuno krante esančiame pušyne; turi seniūnijos statusą. Yra Kačerginės pagrindinė mokykla, 1998 m. duris atvėrė maldos namai – pagal architekto V.Landsbergio-Žemkalnio projektą pastatyta Šv. Onos koplyčia, kultūros centras, vaikų sanatorija „Žibutė" (su sanatorine mokykla), paštas, biblioteka, vaikų darželis, vaistinė, ambulatorija, girininkija, P. Mašioto parkas. Kačerginė žymi automobilių ir motociklų sporto kompleksu „Nemuno žiedas", kuriame vyksta ir tarptautinės varžybos. Prie Kačerginės miško, augančio raižytame reljefe, įrengta nemažai poilsiaviečių. Žiemą čia puikios sąlygos slidinėti, važinėti rogutėmis, rudenį smagu pagrybauti.
Kačerginė – miestelis kairiajame Nemuno krante, apie 16 km. į vakarus nuo Kauno. Maždaug dviem kilometrais aukščiau įsikūręs Pyplių kaimas ir to paties pavadinimo piliakalnis.
Pasak archeologų, Kačerginės apylinkės apgyvendintos dar akmens amžiuje. Pyplių kaimo laukuose aptiktos trijų to laikotarpio stovyklų liekanos. III – VI a. po Kristaus datuojami Kačerginės teritorijoje rasti archeologiniai radiniai leidžia manyti, jog miestelio teritorijoje būtent tada apsigyveno pirmieji žmonės. Visgi vietovės gamtinės sąlygos (smėlėtos dirvos, dažni Nemuno potvyniai) lėmė tai, jog dauguma gyventojų kūrėsi viršutinėje Nemuno terasos dalyje. LDK laikais vietovė buvo apleista, jokių to laikotarpio žmonių veiklos pėdsakų Kačerginėje neaptikta. Tuo tarpu artimiausiame Kačerginei Pyplių kaime virė aktyvus gyvenimas. I tūkstantmečio po Kristaus viduryje Pypliuose, ant aukšto Nemuno kranto, buvo įrengtas piliakalnis, vietinių gyventojų naudotas gynybai iki XV a. vidurio. XVI – XVIII a. Pypliai – karališkas kaimas. 1795 m., po trečiojo Žečpospolitos padalijimo, vietovė atiteko Prūsijos karalystei (Naujoji Rytų Prūsija). Po 1807 m. Tilžės taikos Kačerginės ir jos apylinkių teritorija priskiriama Napoleono įsakymu sudarytai ir tiesiogiai Prancūzijos kontroliuojamai Varšuvos kunigaikštystei.
Pagal Vienos kongreso nutarimus 1815 m. teritorija priskiriama Lenkijos Karalystei ir tampa pavaldi Rusijos imperijai.
XIXa. antroje pusėje, po baudžiavos panaikinimo sukilimo ir N. Muravjovo reformų, Kačerginės vietoje ėmė kurtis pavieniai gyventojai. Vieno iš pirmųjų čia atsikėlusių ūkininkų pavardė buvo Kačergius. Nuo jo ir kilo vietovės pavadinimas. Tiesa, pats Kačerginės "įkūrėjas”, kuriam čia ūkininkauti nelabai sekėsi, Kačerginę paliko, persikėlė į netoliese esantį Gaižėnų kaimą.
Kita vietovardžio kilmės versija egzotiškesnė. Pasak senų Kačerginės gyventojų, XIX a. pabaigoje šioje vietoje, prie panemune ėjusio Kauno kelio, stovėjusi karčema. Ji buvusi gana “populiari” tarp vyrų, dažnai čia užsukdavę iš Kauno turgaus grįžtantys ūkininkai ir žvejai. Nesulaukusios pargrįžtančių vyrų, šeimininkės nepatingėdavusios juos susirasti karčemoje. Kad pastarieji greičiau pakiltų nuo užstalės, moteriškės juos “šventindavo” kačergomis. Šios istorijos buvusios gana dažnos, iš čia ir kilęs Kačerginės pavadinimas.
Po I pasaulinio karo atkurtos nepriklausomos Lietuvos vyriausybės įsteigta vietovardžių komisija šią vietovę nutarė pavadinti Pušilu (Pušų šilas). Šis vietovardis jau buvo pasirodęs kai kuriuose tarpukario Lietuvos žemėlapiuose, bet neprigijo. Po I-ojo pasaulinio karo, atkūrus Lietuvos valstybę, girininko Simonaičio ir vaistininko A. Grigalausko iniciatyva Kačerginė ima sparčiai plėstis, gražėti, formuotis kaip vasarvietė. 1933 m. Kačerginė oficialiai paskelbta kurortu, pirmuoju kurorto direktoriumi tapo A. Grigalauskas. Vėliau šias pareigas vykdė V. Šostakas ir V. Rėklaitis.
Praūžęs Pirmasis pasaulinis karas menkai palietė dar tik pradėjusią kurtis vasarvietę. Šį laikmetį mena keleto vokiečių karių kapai rytinėje miestelio dalyje ošiančiame pušyne. 1998 m. kapavietė seniūnijos, girininkijos ir mokyklos pastangomis sutvarkyta, jos teritorija aptverta.
Kačerginės vietovardis juridiškai įteisintas 1933 metais, suteikus Kačerginei oficialų vasarvietės statusą. Nuo 1997 m. Kačerginė – miestelis.
Archeologinės medžiagos apie Kačerginę nėra gausu. Kasinėjimai čia buvo vykdomi 1955 – 1957 metais. Jų metu Kačerginės centre, gyventojo J. Lencevičiaus sklype, archeologai aptiko geležies amžiaus gyvenvietės pėdsakų. Radiniai – akmeniniai kirvukai, keramikos fragmentai, daug žirgų kaulų. Manoma, jog tuo metu čia buvus žirgų laidojimo vieta.
Gausesnė kaimynystėje esančių Pyplių archeologinė medžiaga. Kaime rasta akmens ir žalvario amžiaus dirbinių, aptiktos trijų stovyklaviečių liekanos. Tyrinėjant piliakalnio apylinkes, pietų pusėje rastos gyvenvietės liekanos, daug lipdytinės ir žiestos medžiagos. Šie radiniai saugomi Istorijos muziejaus fonduose. Pyplių gyventojai pasakoja, kad netoliese piliakalnio, kasant duobę, rasta prancūziškų ginklų ir būgnų liekanų, esą kažkas čia radęs ir lobį.
Kačerginės klestėjimo laikotarpis – tarpukaris. Patogi geografinė padėtis (netoli Kaunas - tuometinė Lietuvos Respublikos sostinė ), puiki gamta – smėlėtos Nemuno pakrantės, nuostabus pušynas - lėmė šios vietovės populiarumą.
Dar 1906 m. čia, grįžęs po gydymosi Šveicarijoje, gyveno J. Biliūnas.
Štai kaip tuometinės Kačerginės privalumai aprašyti 1934 m. spaudoje: ”Tyras oras, sausa vieta, gražūs du paplūdimiai (pliažai), kalnuotose vietovėse grynas smėlis, tinkanti saulės vonioms, didelė gegužinės aikštė, kurioj sportuodami praleidžia laiką linksmai vasarotojai, be to, kiekvieną sekmadienį ir šiaip dienomis atvyksta su muzika gegužinės, kuriose linksminasi kartu vasarotojai. Taip pat yra gerai įrengta cementinė teniso aikštelė. Yra šokiams paviljonas ir futbolo aikštė.
Vasarotojai ir turistai gali gyventi ir apsistoti šiose vilose: Pensione “Elit” (kambariai su visais patogumais), Teklės Dambravičienės, Antano Grigalausko, Juozo Paulausko, Stasio Jankūno ir kt. vilose ir vasarnamiuose.
Pragyvenimas kurorte nėra brangus, nes maisto produktus pristato aplinkinių kaimų ūkininkai. Gyvenantieji “Elit” pensionate teniso aikštele naudojasi nemokamai. Valtimis paplaukyti Nemune gali visi vasarotojai nemokamai. Susisiekimas su kurortu visais atžvilgiais labai patogus. Įdomiausia ir maloniausi vykti Kačerginės garlaiviais, kurių sezono metu per dieną eina po penkis – kaip žemyn, taip ir aukštyn. Be to, patogus susisiekimas ir automobiliais iš Kauno per Aleksotą, plentu ir I rūšies vieškeliu.”
Visa tai lėmė Kačerginės populiarumą tarp Kauno inteligentijos, aukštuomenės atstovų. Tarpukaryje čia vilas pasistatė rašytojas P.Mašiotas, skulptorius J.Zikaras, architektas V. Landsbergis – Žemkalnis, generolas Vaiciuška, prof. S. Kaveckis, inžinierius V. Rėklaitis, vyr. tribunolo pirmininkas Ciplijauskas. Vasaras Kačerginėje praleisdavo prof. S. Šalkauskis, prof. J. Eretas, prof. A. Gylys, Seimo Pirmininkas K. Šakenis, teisingumo ministras prof. A. Tamošaitis, operos dainininkai A. ir S. Sodeikos, vasarojo K. Grinius.
Kasmet vasaros pradžioje vykdavo oficialus kurorto sezono atidarymas. Juose tradiciškai dalyvaudavo tuometinės Lietuvos Respublikos vyriausybės atstovai. 1935 m. su sezono atidarymu Kačerginės gyventojus ir svečius sveikino vidaus reikalų ministras Rusteika. Iš Kauno į kurortą Nemunu kursuodavo garlaiviai “Kęstutis”, “Palanga”, “Lietuva”.
Rašytojas P. Mašiotas Kačerginėje namą pasistatė 1938 m. Oficialiai namas ir sklypas buvo registruoti jo sūnaus J. Mašioto vardu. Pranas Mašiotas Kačerginėje vasarojo iki 1940 m. rudens. Jam mirus 1940 09 14 sūnaus šeima čia dar gyveno iki 1944 m. vasaros. Artėjant sovietų kariuomenei, Mašiotai valtimi išplaukė į Rytprūsius, kurį laiką gyveno Vokietijoje, vėliau persikėlė gyventi į JAV. 1993 m. Čikagoje mirusio J. Mašioto palaikai atgabenti į tėviškę ir perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse. 1998 m. namas ir sklypas buvo grąžinti rašytojo anūkei B. M. Kronienei. jai grąžintame pastate įsikūrusi Kačerginės seniūnija. B. M. Kronienės iniciatyva 2002 m. įkurta P. ir V. Mašiotų paveldo reikalų draugija, tvarkanti jai grąžinto turto panaudą Kačerginės bendruomenės reikmėms.
1944 m. liepą prasidėjusi antroji sovietinė okupacija įvairiai paveikė Kačerginės ir aplinkinių kaimų gyventojų likimus. Dalis paskubomis palikę gimtinę pasitraukė į vakarus, dalis likusiųjų buvo represuoti, kiti patraukė miškan. Į vakarus emigravo rašytojo Prano Mašioto sūnus Jonas Mašiotas su šeima, šešių asmenų Poderių šeima. Šeimos galva Kazimieras Poderys buvo aktyvus 1941 metų sukilimo dalyvis, nepriklausomybės laikais dirbo policininku. Emigruodama šeima išvengė represijų, apsigyveno Kanadoje. 1944 liepą iš Kačerginės pasitraukė ir Grikiečių šeima. Tiesa, vėliau dalis jų sugrįžo, Zigmas Grikietis tapo partizanu. Kačerginės ir aplinkinių kaimų vyrai, vengdami mobilizacijos į sovietų armiją, slapstėsi, traukė į miškus. Likę namuose neišvengė represijų. 1941 m. rugpjūčio trečią enkavedistai areštavo 1941 m. sukilimo aktyvistą Bronislavą Vedegį. Pastarasis buvo nuteistas dešimčiai metų pagal tuometinio B. K. 58 straipsnį, bausmę atliko Vorkutoje. Gruodžio aštuntąją buvo suimtas Pyplių kaimo gyventojas Juozas Juškevičius, kuriam pavyko pabėgti iš areštinės Kačerginėje. Vėliau, 1945 m. lapkrityje, Juozą atpažino prie Tabariškių bažnyčios budėję dvi tarybinės aktyvistės. Matyt, jos informavo stribus, kurie ir nušovė namo begrįžtantį Juozą.
1945 m. sausio 21 – osios naktį saugumiečių operacijos metu buvo suimti kačerginiečiai Vincas Ramaškevičius, Antanas Pužauskas, Tadas Jakelaitis, Jonas Petraitis, Jonas Poderis, Baltramiejus Kavaliauskas, Aleksandras Eichenbergeris, Venys ir Gaižėnų kaimo gyventojas Stasys Poškaitis. Visi šie vyrai išvežti į lagerius. Besislapstantys taip pat rizikavo gyvybe. 1945m. liepos mėnesį Mitkūnų kaime prie Jonaičių sodybos enkavedistai susekė besislapstančius vyrus. Budeliai vietoje sušaudė Alfonsą Jonaitį, Juozą Baltrušaitį, J.Milišauską ir jiems tuo metu valgį atnešusią Alfonso motiną Teofilę Jonaitienę. Žuvusiųjų kūnai atvežti į Kačerginę ir numesti miestelio centre, netoli enkavedistų būstinės. Likusieji Jonaičių šeimos nariai – Jonas, Stasys, Albinas ir Kęstutis – buvo suimti ir nuteisti ilgus metus kalėti. Iš visos gausios šeimos represijų išvengė tik šešiametė Vida.
Pasitraukę į miškus, vyrai pradėjo sunkų ir pavojų kupiną partizaninės kovos kelią. Dauguma šių apylinkių vyrų kovojo Kazlų Rūdos miškuose, priklausė Tauro apylinkės Žalgirio rinktinei. Vietiniai gyventojai, partizanai ir jų rėmėjai mena kelis ryškesnius rezistencinės kovos epizodus.
1945 m. vasario 26 d. maždaug 8 km. į pietvakarius nuo Kačerginės, Žiemkelyje, įvyko kautynės tarp “Geležinio vilko” būrio partizanų (vadas Alfonsas Arlauskas) ir rusų kariškių. Po ilgo ir įnirtingo susišaudymo partizanai išsiveržė iš apsupties. Deja, mūšyje krito 17 vyrų, tarp jų šalia Kačerginės esančio Kluoniškių kaimo gyventojai Petras Morkūnas ir Viktoras Liktoraitis. Žuvo ir pats būrio vadas Alfonsas Arlauskas. Žuvusiųjų palaikai ilsisi Veiveriuose esančiame “Skausmo kalnelyje”.
1945 m. birželio 13 d. Kačerginės stribai ir rusų kariškiai, vadovaujami kpt. Jegorovo, apsupo Balsių sodybą Kluoniškių kaime. Per susišaudymą žuvo penki partizanai: Viktoras Balsys, Viktoras Šlionskis, Aleksandras Jansonas, Vincas Vaidelys ir Patašius. Septyni partizanai prasiveržė iš apsupties ir išsigelbėjo. Rugpjūčio 23 d. vykusiame mūšyje prie “Drapakampio” partizanų stovyklos žuvo ir Kluoniškių sodybos šeimininkas Zigmas Balsys. Pokario kovose iš penkių Balsių šeimos vyrų trys – Viktoras, Zigmas (tėvas) ir Kazimieras žuvo, kiti du – Zigmas (sūnus) ir Vytautas buvo suimti ir įkalinti.
1946 m. kovo 25 d. stribai apsupo Gaižėnų kaime Slavinskų sodyboje buvusius partizanus. Žuvo Vincas Baltrukonis (Kapitonas) ir Zenonas Kavaliauskas (Džentelmenas), penki partizanai- Juozas Vilimas, Antanas Pažėra (Aušra), Kseveras Gylys (Aitvaras), Povilas Pečiulaitis (Lakštingala) ir Zigmas Grykietis (Varnas) - prasiveržė iš apsupties žiedo. Pastarasis kačerginietis tų pačių metų birželio mėnesį žuvo miške prie Agurkiškių, kapo vieta nežinoma. Žuvusius Vincą Baltrukonį ir Zenoną Kavaliauską stribai atvežė į Kačerginę ir išrengtus jų kūnus aštuonias dienas laikė numestus netoli dabartinės vaistinės. Vėliau kažkas juos palaidojo, kur – nežinoma.
Šiems žuvusiems už Tėvynės laisvę kovotojams pagerbti 1994 m. rugpjūčio 21d. Lietuvos Konservatorių – Tėvynės Sąjungos partijos Kačerginės moterų klubo rūpesčiu miestelio centre buvo pašventintas paminklinis akmuo "Žuvusiems už Tėvynę". Jame iškaltos šios pavardės: J. Kavaliauskas 1915- 1946; V. Baltrukonis 1922 – 1946; A. Butvila 1923 – 1945; Z. Grikietis 1919 – 1946; V. Makusa 1926 – 1945; T. Jonaitienė 1982 – 1945; A. Jonaitis 1926 – 1945; J. Baltrušaitis 1918 – 1945; A. Grikietis 1921 – 1945; J. Milišauskas 1902 – 1945.
Sovietmečiu Kačerginė išsaugojo poilsiavietės statusą. Šiuo laikotarpiu joje išauga pionieriškos stovyklos: “Fučiko” vardo, “Žvaigždutė”, “Dobilėlis”, “Liepsnelė”, stovyklos įkurtos už Kauno mieste veikusių įmonių profsąjungines lėšas.
Pokario metais išaugo 1940m (kai kuriais duomenimis 1943m.) įkurta pradinė mokykla. 1944 m. pradinę lankė 60 mokinių. 1945m pradeda veikti progimnazija. 1949 m. progimnazija perorganizuota į septynmetę mokyklą. 1959 m. Kačerginės mokyklai suteikiamas vidurinės statusas. 1965m.pastatomas naujas mokyklos pastatas, 1971m. – bendrabutis. Mokyklos augimą sovietmečiu lėmė pačios gyvenvietės gyventojų skaičiaus didėjimas, susijęs su naujų įstaigų kūrimusi, tuometine švietimo politika, kolektyvizacija. Sovietmečiu mokyklai vadovavo J. Rinkevičius (1945-48), S. Laučka (1948-62), O. Šatkutė (1962-63), D. Kvietkauskienė (1963-64), R. Aukštuolis (1964-87) ir Z. Zdanavičius (1987-90).
1945 m. Kačerginėje pradėjo veikti paštas. Tais pačiais metais įkurta ambulatorija (vadov. gyd . A. Gurauskas). 1948 duris atvėrė viešoji biblioteka (Jančaitytė). 1973 m. biblioteka persikėlė į dabartines patalpas, joje ilgai ir kūrybingai dirbo vedėja Laisvutė Mackevičienė.
1960 m. buvusioje V. Landsbergio-Žemkalnio viloje įkurta vaistinė. Sugrąžinus vilą iš užsienio grįžusiam šeimininkui, 1985 m. vaistinė perkelta į naujai pastatytą “alytnamį”. Nuo 1981 m. vaistinei vadovauja Vladas Ignatavičius.
1962 m. Kačerginėje atidaryta vaikų sanatorija “Žibutė”. Gydymo profilis – širdies reumato ir plaučių ligų reabilitacija. Pirmasis sanatorijos vadovas – V. Rakauskas.
1965 m. duris atvėrė vaikų darželis (pirmoji auklėtoja G. Puidokaitė). Tais pačiais metais įkurta priešgaisrinė tarnyba, po dešimties metų persikėlusi į naujas, tam geriau pritaikytas patalpas.
1984 m. miestelio teritorijoje įsikūrė girininkija.
Sovietmečiu, be minėtų įstaigų, Kačerginėje veikė trys maisto, ūkinių ir pramoninių prekių parduotuvės, restoranas “Pušelė”. Naujai sukurtų ir besiplečiančių įstaigų dėka Kačerginėje buvo darbo vietų, padaugėjo gyventojų, išaugo keli daugiabučiai namai, kiti naujakuriai apgyvendinti nacionalizuotose vilose, vasarnamiuose, pritaikant juos nuolatiniam gyvenimui.
Vykdomos statybos nesudarkė vasarvietės grožio. Kaip ir tarpukaryje, Kačerginės gamta traukė inteligentiją, ypač meno žmonės. Sovietmečiu čia gyveno, vasarojo ir kūrė rašytojas V. Mykolaitis – Putinas, dailininkas A. Martinaitis, pol. M. Kaveckis, aktorius Juozas Stanulis, režisierius Antanas Sutkus, archit. V. Landsbergis – Žemkalnis ir jo sūnus Vytautas Landsbergis, prof. medikas Alfredas Smailys, dailininkai Danutė Eidukaitė, Voldemaras Manomaitis, Sigitas Nenorta, Vytautas Klemka ir Jadvyga Mozūraitė – Klemkienė ir kiti.
1988m. rugsėjo 14d. Kačerginėje įvyko pirmasis LPS iniciatyvinės grupės susirinkimas. Jame dalyvavo girininkas K. Balčiūnas, A. Mirskis, ambulatorijos gydytoja D. Ilgakojienė, mokytoja D. Ridikaitė, bibliotekininkė L. Mackevičienė. Jų iniciatyva buvo surengtas susitikimas su tuometiniu LPS Kauno iniciatyvinės grupės nariu prof. A. Smailiu.
Oficialiai Kačerginės LPS grupė įkurta 1988 m. lapkričio 11 d., jos numeris 497, nariais tapo net 78 kačerginiečiai. 1989 m. Kačerginėje oficialiai paminėta Vasario 16 – oji, tais pačiais metais apie trisdešimt kačerginiečių dalyvavo „Baltijos kelio“ akcijoje. Aktyviai Kačerginės gyventojai dalyvavo 1989 ir 1990 m. rinkimuose, dauguma jų balsavo už LPS remiamus kandidatus prof A. Smailį ir prof K. Antanaitį. Kruvinosiomis 1991 sausio dienomis dalis kačerginiečių budėjo Vilniuje prie Seimo rūmų ir televizijos bokšto, tapo sovietinės kariuomenės siautėjimų liudytojais, didelė dalis prisidėjo prie Juragių televizijos stoties apsaugos.
1989 09 30 Kačerginės sąjūdiečių iniciatyva buvo atidengtas paminklas 1941 m. birželio sukilimo aukoms S. Daukšai ir V. Linkevičiui. 1993 m. grupės įgaliotinio A. Mirskio ir girininko K. Balčiūno pastangomis Kačerginės centre esančiame parke iškilo kryžius „Žuvusiems už Tėvynę“, tapęs įvairių švenčių, minėjimų, patriotinių sueigų ir renginių vieta. 1994 m. rugpjūčio 21 Kačerginės Tėvynės Sąjungos moterų klubo pastangomis (Jakienė, Grikietytė, Danėnienė, Celešienė ir kt.) miestelio centre buvo pašventintas akmuo „Sūnums Lietuvos“ - šiose apylinkėse žuvusiems pokario rezistentams atminti. Paminkle iškaltos dešimties partizanų pavardės.
1997 m. seniūno A. Makausko pastangų dėka Kačerginei suteiktas miestelio statusas. 1999 m. rugpjūčio mėnesį LR Prezidento dekretu patvirtintas Kačerginės miestelio herbas (autorius architektas A. Každailis).
1998 m. gruodžio 27 d. Kačerginėje pagal architekto V. Landsbergio – Žemkalnio parengtą projektą pastatyta koplyčia. Tai daugelio kačerginiečių, rajono bei apskrities darbuotojų bendradarbiavimo rezultatas. Šio projekto įgyvendinimo didžiausi entuziastai – Kačerginės seniūnas A. Makauskas, Kauno apskrities viršininkas K. Starkevičius, Kauno rajono meras D. Jankauskas.
Šiandieninė Kačerginė – nedidelis kurortinis miestelis, mažiausia tiek plotu, tiek gyventojų skaičiumi (šiek tiek daugiau nei 700) Kauno rajono seniūnija. Dauguma kačerginiečių dirba Kaune, pačioje Kačerginėje darbo vietų mažėja. Dalis senųjų gyventojų neturėdami pragyvenimo šaltinio, pasinaudoję didelėmis sklypų kainomis, juos pardavė ir išvyko į miestą. Naujai atsikėlę kačerginiečiai – verslininkai dirba Kaune, Kačerginė jiems - tik poilsio vieta.
Lit.: Kauno rajono istorija -mokiniams ir mokytojams [Elektroninis išteklius] / rengėjai: A. Bulotas, D.Marmienė, O. Kukcinavičienė,…[et al.]. - [Kaunas] : Kauno rajono švietimo centras, 2007.